Ji ėjo lėtai, atsargiai, kad neišmestų siuntinio į rankas. Mažas pliušinis zuikutis buvo suvyniotas į rausvą popierių ir perrištas kaspinu – jos anūkė dievino rožinę spalvą. Šiandien mergaitės penktasis gimtadienis. Močiutė pati išrinko dovaną – nuo pat ryto apsipirkinėjo, ieškojo tinkamos, „geromis akimis“.
Kieme jau girdėjosi vaikų balsai. Juokas, muzika, torto kvapas, sklindantis pro langą. Moteris nusišypsojo – ji manė, kad spėjo kaip tik laiku.
Priėjusi prie durų, ji ilgai stovėjo, dvejojusi, ar paskambinti. Tada pagaliau paspaudė durų skambutį.
„Tuoj pat!“ – pasigirdo balsas iš vidaus.
Duris atidarė maža mergaitė – šviesūs plaukai, kaspinai, spindinčios akys.
„Ba!“ – džiaugsmingai sušuko ji, bet beveik iš karto jos šypsena išblėso. „Mama sakė… tau neleidžiama įeiti.“
Močiutė sustingo.
„Ką… tau neleidžiama įeiti, brangioji? Aš tik norėjau atnešti dovaną.“ „Štai, žiūrėk…“ – ištiesė ji kiškį.
Mergaitė tiesė ranką žaislo link, bet tada tarpduryje pasirodė moteris – jauna, graži, pavargusiu veidu.
„Mama, aš tau sakiau… neateiti nepakvietus“, – šaltai tarė ji. „Turime svečių.“
„Ilgai neužsibūsiu… tik dovana“, – tyliai atsakė močiutė.
„Padėk prie durų, vėliau pasiimsiu“, – tarė dukra, bandydama kalbėti ramiai, bet jos balsas drebėjo.
Močiutė nuleido akis, linktelėjo ir atsargiai padėjo kiškį ant slenksčio.
„Pasirūpink juo“, – sušnibždėjo ji.
Durys užsidarė. Už jos vėl nuaidėjo juokas, kažkas užtraukė dainą, ir ji dar minutę stovėjo, laikydamasi už turėklų, tarsi bijodama nukristi. Tada ji lėtai apsisuko ir nuėjo laiptais žemyn.
Pro šalį ėjusi kaimynė ją pastebėjo ir paklausė:
„Viskas gerai, Ana Petrovna?“ Ji tik nusišypsojo:
„Viskas gerai, Marija… mano anūkei jau penkeri. Laikas bėga.“
Tą vakarą, tvarkydama butą po vakarėlio, jos dukra priėjo prie lango ir ant suoliuko prie įėjimo pamatė ryšulėlį su rausvu kaspinu. Kiškis vis dar gulėjo ten – šlapias nuo lietaus, bet tomis pačiomis maloniomis akimis.
