Rytas buvo ramus, tylus ir apgaulingai įprastas. Nėščia Marta (jei reikia, galime pakeisti jos vardą) krovėsi daiktus į gimdymo namus – iki gimdymo termino buvo likusios vos dvi savaitės. Jos vyras buvo darbe, o jų namai buvo priemiesčio gatvėje, kur visi vienas kitą pažinojo vardais. Ji kaip tik užkaitino virdulį, kai iš gatvės išgirdo riksmus.
Pirmiausia – šunų lojimas. Tada – aitrus dūmų kvapas. Tada – vaiko verksmas.
Ji išbėgo į lauką ir pamatė liepsnojantį kaimynų namą. Stogas jau degė atvira liepsna, langai trūkinėjo nuo karščio. Kaimynų – tėvų – nebuvo namuose: jie buvo nuvykę į kliniką pasiimti jauniausio vaiko. Viduje buvo šeši jų vaikai: vyriausiajam buvo dešimt, jauniausiam – treji.
Žmonės pradėjo bėgti, kviesti ugniagesius, bet visi tik rėkė ir šaukė: „Ten yra vaikų!“ Niekas nedrįso eiti vidun – lauke jau kilo liepsnos.
O tada Marta… tiesiog bėgo.
Ji negalvojo. Ne apie save, ne apie vaiką viduje. Tik apie tai, kaip vakar strazdanotas berniukas jai pamojo pro langą. Kaip mergaitė su kasytėmis padovanojo jai laukinių gėlių. Ji užsidengė veidą rankove ir puolė vidun.
Viskas buvo kaip košmaras: dūmai graužė akis, sienos traškėjo, grindys vietomis jau degė. Ji apgraibomis pasiekė pirmąjį vaiką, verkiantį ant laiptų. Ji jį išvedė. Ji grįžo. Tada vėl. Ir vėl.
Keturis kartus ji įbėgo į namus. Dūmai buvo tiršti kaip rūkas. Penktą kartą ji akimirkai prarado sąmonę, atsiremė į sieną ir išgirdo, kaip kažkas viduje su dusliu dunktelėjimu sugriuvo.
„Neik vidun!“ – šaukė žmonės. „Tu mirsi! Tu nėščia, atsipeikėk!“
Bet ji vėl nubėgo. Šeštas vaikas – jauniausias – pasislėpė po lova. Ji jį ištraukė, apklojo striuke ir išnešė laukan.
Vos jai išėjus, to kambario lubos įgriuvo.
Jie nunešė ją į greitosios pagalbos automobilį. Vaikai buvo gyvi, aplipę suodžiais, išsigandę, bet nesužeisti. Ji buvo sąmoninga, bet su nudegimais, nudeginta gerkle ir stipriu pilvo skausmu.
Gydytojai bėgiojo po priėmimo skyrių, lašiniai, deguonis, deguonies kaukė, įjungtos šviesos. Ji klausė tik vieno:
„Ar mano… ar kūdikiui viskas gerai?“
Gydytojai apsikeitė žvilgsniais.
Po valandos vienas iš jų priėjo prie jos.
„Klausyk… savo kūdikio…“ Jis nutilo, rinkdamas žodžius. „Jis visiškai nesužeistas. Jo širdies plakimas pilnas. Nėra jokio streso, jokios hipoksijos. Tai… neįmanoma po tokių dūmų.“
„Taigi… viskas gerai?“ ji sušnibždėjo.
Tačiau gydytojas papurtė galvą. „Jūs nesuprantate. Jis elgiasi taip, lyg ką tik… užmigo. Nebijo. Jokios širdies daužymosi. Jis visiškai nereagavo į jūsų užspringimo priepuolius. Ir žinote, kas keista?“ Jis šiek tiek susiraukė. „Ultragarso metu jis… šypsojosi.“
Ji sustingo.
Vėliau slaugytoja prisipažino: stebėdama kūdikį, jis ne tik šypsojosi – jis laikė ranką prie krūtinės. Tarsi… ką nors gindamas.
Kitą dieną, kai ugniagesiai baigė apžiūrėti namą, vienas iš jų pasakė:
„Vaikų kambaryje, po lova, kur ji rado jauniausią berniuką… sienos buvo beveik nesudegusios. Tarsi kažkas būtų uždengęs ugnį.“
Marta buvo išrašyta po trijų dienų. Ligoninėje ją pasitiko visi šeši išgelbėti vaikai, laikydami laukinių gėlių puokštę. Jauniausias priėjo prie jos ir tarė:
„Teta… berniukas, kuris buvo šalia tavęs gaisre, liepė mums neverkti.“ Jis atsakė: „Ji mus išgelbės.“
„Kuris berniukas?“ – paklausė ji.
„Na… tas, kuris vilkėjo baltais drabužiais. Jūs jo nematėte? Jis stovėjo šalia jūsų.“
Jos širdis nusirito.
Vėliau gydytojai, akušerės ir kaimynas papasakojo istoriją: kūdikis gimė ramus. Jis neverkė. Jis tiesiog spoksojo. Ir atrodė, lyg jis atpažintų visus, kuriuos išgelbėjo jo mama.
Kai jie jį jai atvedė, ji pastebėjo – mažyčiuose pirštuose jis laikė apanglėjusį medinį kryžių. Vyresnysis berniukas, kaimynas, tokį nešiojo. Bet jo kryžius… sudegė.
