Močiutė ilgai stovėjo prie vitrinos, laikydama rankose nedidelį popierinį sąrašą. Jos regėjimas silpo, kojos drebėjo, bet ji vis tiek perskaitė pavadinimus, kad įsitikintų. Tai buvo vaistai, kurie jai buvo išrašyti po paskutinės hospitalizacijos: tabletės nuo širdies ligų, lašai, tepalas. Ir svarbiausia – brangūs vaistai, be kurių ji per porą dienų susirgo.
Ji priėjo prie kasos aparato, padavė dėžutę, išgirdo bendrą sumą – ir tai buvo tarsi smūgis į širdį. Pinigai, kuriuos ji kruopščiai suskaičiavo namuose, nesudėjo. Jos pensija gavo mažesnę nei tikėtasi. O komunalinės paslaugos, maisto produktai – jie viską paėmė.
„Panelė… ar galime apsieiti be šito?“ – paklausė ji, rodydama į brangiausią prekę.
„Be jo kursas beprasmis“, – griežtai atsakė vaistininkas.
Močiutė pažvelgė žemyn.
„O kaip dėl nuolaidos? Galbūt specialaus pasiūlymo?…“
„Deja, ne.“
Ji atsiduso, surinko grąžą drebančioje rankoje ir suprato: trūksta septyniasdešimt rublių. Septyniasdešimt. Iš išorės menka suma. Bet jai dabar tai buvo bedugnė.
Ji nuėjo nuo kasos aparato ir atsisėdo ant kėdės kampe. Ji spoksojo į dėžutę, tarsi ji būtų kažkas nepasiekiamo. Tada tyliai, beveik nepastebimai, paėmė ją ir įsidėjo į krepšį… Ji nebėgo, nesiblaškė – mažais, lėtais žingsneliais ėjo link išėjimo.
Durys jau buvo arti, kai už nugaros išgirdo balsą:
„Moterie, palauk.“
Balsas nebuvo šiurkštus, ne piktas – jis nustebo. Tai buvo vaistininkės. Ji pasivijo močiutę ir tyliai tarė:
„Pamiršote kvitą.“
Močiutė išbalo. Ji nuleido akis ir išėmė dėžutę.
„Aš… aš ją grąžinsiu. Atsiprašau. Nenorėjau. Man tiesiog… man jos labai reikia.“ „Ir aš…“ – jos balsas užlūžo.
Mergina pažvelgė į ją kitaip – tarsi matytų ją pirmą kartą. Ne į triukšmadarę. Bet žmogus, neturintis kur eiti.
„Palauk čia“, – tarė ji.
Išėjo už prekystalio.
Močiutė norėjo išeiti. Išsigandusi. Sugėdinta. Bet ji pasiliko.
Vaistininkas grįžo su krepšiu. Pilnu. O viduje buvo tie patys brangūs vaistai.
„Imk“, – tarė ji. „Jis mokamas vaistinėje. Turime labdaros organizaciją; kartais padedame tiems, kuriems reikia pagalbos.“
„Bet… bet aš nežinojau“, – sušnibždėjo močiutė.
„Tau nereikia žinoti. Svarbiausia, kad jaustumėtės geriau.“
Močiutės akyse kaupėsi ašaros. Ji ilgai laikė krepšį, tarsi bijodama, kad jis ištirps.
Tada tyliai tarė:
„Mergaite… ačiū. Tu mane išgelbėjai. Maniau… kad niekam manęs nereikia.“
Vaistininkas nusišypsojo.
„Tu esi reikalinga.“ Kartais tiesiog reikia prabilti.
Ši istorija pasklido po visą apylinkę ne dėl vagystės, o dėl gerumo, kuris nusvėrė gėdą ir skurdą.
Nuo tada močiutė kiekvieną mėnesį atnešdavo į vaistinę mažą pyragėlį ar obuolį – „kaip padėką“.
O vaistininkas visiems sakydavo tą patį:
„Jei tik žinotumėte, kiek žmonių tiesiog bijo prašyti pagalbos…“
