Lietingas rytas. Autobusų stotelė buvo sausakimša žmonių – vieni glaudėsi po skėčiais, kiti tiesiog stovėjo, susispietę po gobtuvais. Kai autobusas privažiavo, visi skubėjo vidun, stumdydami ir stumdydami, tarsi nuo to priklausytų jų gyvybės.
Paskutinė atvyko mergina – liekna, blyški, nešina ramentu. Ji stengėsi į nieką nežiūrėti ir lėtai užlipo pirmuoju laipteliu. Vairuotojas, jaunas vyras su gobtuvu, žvilgtelėjo į ją veidrodyje ir nusišypsojo:
„Paskubėk, mergaite, mes čia ne sanatorijos valdome!“
Važiuojantys tylėjo. Tik kažkas gale nervingai, nerangiai nusijuokė. Mergina giliai įkvėpė, nuleido akis ir, įsikibus į turėklą, nuėjo prie laisvos vietos. Ji atsisėdo. Ji nepratarė nė žodžio.
Po poros stotelių į autobusą įlipo pagyvenusi moteris. Pamačiusi merginą, ji nusišypsojo ir garsiai, kad visi girdėtų, tarė:
„O Dieve, mieloji, pagaliau tau pavyko… Jau pradėjau galvoti, kad ant vienos kojos neišvažiuosi. Ačiū, kad manęs neaplenkei.“
Vairuotojas susiraukė. Moteris priėjo arčiau ir išsitiesė.
„Ji buvo ta, kuri ištraukė mano anūką iš po automobilio, kai šis nukrito ant perėjos. Jis būtų dingęs, jei ne ji.“
Autobuse pasidarė tylu. Net variklis, regis, sulėtėjo. Mergina nejaukiai nusišypsojo, pasitaisė šaliką ir tyliai atsakė:
„Nieko… Tiesiog atsitiktinai buvau netoliese.“
Vairuotojas nuleido akis. Jis nebežiūrėjo į veidrodėlį. Kai autobusas sustojo, jis išlipo, priėjo prie jos ir pasakė tik vieną dalyką:
„Atsiprašau.“
Mergina neatsakydama linktelėjo ir nuėjo link išėjimo – vis dar remdamasi ramentu, bet su orumu, kurį daugeliui žmonių praverstų šiek tiek pasipraktikuoti.
