Kai jo sūnus po studijų nusprendė likti mieste, o žmona nebegalėjo pakęsti tylos ir išvyko pas jį gyventi, miškininkas liko vienas. Ne ta prasme, kuri kelia gailestį, o iš tikrųjų vienas — tarp pušų, miško takų ir senos trobelės su krosnimi.
Laikui bėgant miškas jam nustojo būti tik darbu ir tapo tarsi šeima. Jis pažinojo kiekvieną kalvelę, kiekvieną laukymę ir kiekvieną upelį. Rytais sveikindavosi su rūku, o vakarais klausydavosi vėjo, šnarančio medžių viršūnėse.
Gegužės pabaigoje, po naktinės audros, jis nuėjo patikrinti tolimiausios savo teritorijos dalies. Oras kvepėjo šlapia žeme ir sakais. Viskas atrodė ramu, kol staiga pajuto kitokį kvapą — aitrų, kartų, svetimą. Tai nebuvo paprastas laužo dūmas. Jame buvo kažkas cheminio, nemalonaus.
Jis nulipo nuo tako ir pasuko link griovos. Ten vis dar smilko šiukšlių krūva: plastikiniai kanistrai, sudegusi brezentinė danga, sintetinės medžiagos gabalai. Kažkas padegė tą vietą ir išėjo net nepatikrinęs, ar ugnis užgeso. Lietus buvo prislopinęs liepsnas, tačiau tiršti dūmai vis dar kilo į orą.
Šalia tos juodos krūvos jis pastebėjo įėjimą į lapės urvą. Žemė buvo nuslinkusi, kraštai apdegę, o anga beveik užversta.
Jis priėjo arčiau, prisidengė veidą rankove ir tada kažką išgirdo. Tai nebuvo cypimas — greičiau tylus, desperatiškas krebždėjimas, tarsi kažkas paskutinėmis jėgomis bandytų šauktis pagalbos.
Miškininkas iš karto suprato, kas nutiko. Jis numetė kuprinę ant žemės, išsitraukė mažą kastuvėlį ir pradėjo atsargiai kasti dar šiltą žemę. Dirbo lėtai, kad nesugriautų urvo skliauto. Po kelių minučių anga prasiplėtė ir jis galėjo pažvelgti į vidų.
Urvo dugne judėjo trys maži kailio kamuoliukai. Lapių jaunikliai. Visai mažyčiai, dar akli. Jie kniso snukučius į žemę, drebėjo ir tyliai cypė. Suaugusios lapės niekur nesimatė. Gal ji žuvo, o gal pabėgo panikoje. Miškininkas nenorėjo apie tai galvoti.
Jis ištraukė juos vieną po kito, labai atsargiai. Jie buvo šilti ir kvepėjo pienu bei dūmais. Du turėjo ryškiai rusvą kailį, o trečiasis buvo tamsesnis, tarsi apibarstytas pelenais.
Tą dieną, gelbėdamas tris mažas lapes, miškininkas nė neįtarė, kas nutiks po kelerių metų.
Jis maitino jas iš buteliuko, šildė prie krosnies ir keldavosi naktimis, kai jos pradėdavo cypti. Iš pradžių jos miegojo senoje medinėje dėžėje, vėliau lakstė po visą trobelę, painiojosi jam po kojomis ir kandžiojo jo striukės rankoves.
Miškininkas kalbėdavo su jomis tarsi su vaikais, nors žinojo, kad vieną dieną turės leisti joms išeiti.
Kai lapės paaugo, jis pradėjo jas vestis į mišką. Iš pradžių trumpiems pasivaikščiojimams, vėliau vis toliau. Vieną dieną jos nebegrįžo. Jis laukė dieną, paskui antrą, paskui visą savaitę.
Metai bėgo.
Ir vieną vėlyvo rudens dieną, kai miškas atrodė ypač tuščias, įvyko tai, kam jis visiškai nebuvo pasiruošęs…
Viena žiema buvo ypač žiauri. Šaltis siekė beveik trisdešimt laipsnių žemiau nulio, o vėjas daužė trobelės sienas taip, lyg norėtų ją išardyti rąstas po rąsto. Iš pradžių miškininkas nekreipė dėmesio į silpnumą — manė, kad tai paprastas peršalimas, kuris greitai praeis. Tačiau su kiekviena diena jėgos jį vis labiau palikdavo. Jis vos galėjo pakilti iš lovos, vanduo kibire užšalo, o malkos baigėsi greičiau, nei jis tikėjosi.
Jis žinojo, kad turėtų nueiti iki kaimo, tačiau tam jau nebeturėjo jėgų. Kiekvienas žingsnis buvo didžiulis išbandymas. Galiausiai jis atsigulė ant lovos ir ilgai žiūrėjo į lubas.
Naktį išgirdo staugimą. Ilgą, tįstantį, labai arti. Jis pamanė, kad tai tik vėjas medžių šakose. Tačiau staugimas pasikartojo. Ir dar kartą. Ryte kažkas braižėsi prie durų.
Sunkiai atsikėlė, priėjo prie lango ir pamatė tris lapes.
Jos stovėjo visai prie slenksčio. Nebijojo ir nebėgo. Sukosi aplink trobelę ir vėl suūžė, tarsi kažką kviesdamos.
Tą pačią dieną miško takeliu ėjo turistų grupė. Jie keliavo link užšalusio ežero ir pirmiausia nustebo, kad lapės nebėga, o bėga priešais juos, sustoja ir atsisuka atgal. Vienas net pajuokavo, kad gyvūnai atrodo taip, lyg norėtų juos kažkur nuvesti.
Ir iš tiesų — lapės nuvedė juos tiesiai prie trobelės.
Durys buvo uždarytos, o iš kamino nesklido dūmai. Jie pasibeldė. Tyla. Galiausiai vienas vyras petimi stumtelėjo duris ir jas atidarė.
Miškininką jie rado beveik be sąmonės.
Jiems pavyko laiku nuvežti jį į ligoninę. Vėliau gydytojai pasakė, kad dar viena diena — ir viskas galėjo baigtis visai kitaip.
Kai pavasarį jis sugrįžo į savo trobelę, sniegas jau pradėjo tirpti. Jis išėjo į verandą ir ilgai žiūrėjo į mišką. Ir staiga iš tarp medžių pasirodė trys lapės.
Jos sustojo keli žingsniai nuo jo. Ramiai žiūrėjo į jį, be jokios baimės.
Jis nieko nepasakė. Tik linktelėjo galva — tarsi seniems pažįstamiems.
