Viskas prasidėjo kaip įprastas rytas. Metro buvo 8:20 ryto, traukinio vagonas buvo pilnas – vieni gėrė kavą, kiti tikrino telefonus, treti miegojo stovėdami. Marija skubėjo į darbą ir, kaip visada, stovėjo prie durų – ten buvo mažiau žmonių ir arčiau išėjimo. Ji net nepastebėjo, kaip traukinys įvažiavo į tunelį, kai staiga sumirksėjo ir užgeso šviesos.
Traukinys sustojo tarp stočių. Iš pradžių visi tylėjo – na, taip nutinka. Bet kai praėjo penkios minutės, paskui dešimt, ir šviesos nebeįsijungė, žmonės pradėjo nervintis. Jautėsi dulkių, stabdžių ir dar kažko… keisto kvapo.
Ir staiga Marija išgirdo cypimą. Plonas, šaižus garsas, tarsi kas nors braižytų po grindimis. Jai atrodė, kad tai įsivaizduoja. Tačiau cypimas pasikartojo, o tada iš po sėdynės išniro uodega. Viena. Tada kita. O po kelių sekundžių per vagoną perbėgo žiurkė.
Kažkas suklykė, kažkas pašoko. Bet tuo viskas nesibaigė. Dešimtys pilkų kūnų pradėjo ropoti iš plyšių tarp sėdynių, iš po guminių tarpinių, iš kampų. Žiurkės. Mažos, didelės, žvilgančios nuo drėgmės, ilgomis uodegomis, jų letenos šnarėjo linoleumu.
Kažkas pasibeldė į duris – užrakintas. Traukinys nevažiavo, radijas išjungtas. Panika augo, moterys rėkė, vyrai daužė langus. Žiurkės bėgiojo sienomis, šokinėjo ant sėdynių, lakstė tarp kojų.
Viena užlipo ant kažkieno krepšio ir sušnypštė, iššiepdama dantis.
Marija sustingo, prisispaudė prie sienos ir tik tada pastebėjo kampe stovintį senuką. Jis nepajudėjo, nepanikavo – tiesiog tyliai sušnibždėjo:
„Jie visada ateina, kai neturi ko valgyti…“
„Ką sakei?“ – drebančiu balsu paklausė ji. „Metro senas“, – tęsė jis, – „tūkstančiai žmonių gyvena po bėgiais. Kai eismas sustoja, jie traukia link šviesoforo.“
Ir tą akimirką šviesa sugrįžo. Ryški, atšiauri. Žiurkės sustingo. Tada, lyg pagal komandą, visi nubėgo viena kryptimi – ten, kur ką tik atsidarė durys. Jie dingo tunelio tamsoje, palikdami tylą, drėgmės kvapą ir ant grindų išmėtytus popieriaus skiautes.
Po minutės durys atsidarė, ir žmonės plūdo į platformą neatsisukdami. Vienas vyras pametė telefoną, bet nedrįso jo pasiimti.
Marija išėjo paskutinė. Prieš išeidama ji žvilgtelėjo į kampą – senuko nebebuvo. Tik tuščia sėdynė ir po ja – mažas sidabrinis žetonėlis su išgraviruota žiurke.
Nuo tada, eidama metro koridoriais, ji kartais girdi tą patį pypsėjimą – ir visada pagreitina žingsnį. Nes dabar ji žino: jie niekur nedingo. Jie tiesiog laukia, kol vėl užges šviesa.
