Tai nutiko žiemos viduryje, kalnuose netoli Insbruko. Buvo naktis, siautė pūga, o sniegas lėkė lakštais. Keliai buvo padengti sniegu, gatvių žibintus užgesino vėjo gūsiai, o viskas aplinkui atrodė kaip balta tyla.
Anna Weiss, trisdešimt dvejų metų moteris, aštuonis mėnesius nėščia, sėdėjo prie seno „Ford“ vairo, tvirtai įsikibus į vairą abiem rankomis. Jos vyras Tomas buvo mieste komandiruotėje, ir Anna nusprendė pati nuvažiuoti į gimdymo namus, kai prasidėjo per anksti sąrėmiai.
Ji jau buvo pusiaukelėje, kai snygis taip sustiprėjo, kad net automobilio variklio dangčio nesimatė. Ratai sukosi, o priekiniai žibintai matė tik sniego dulkių sūkurius. Anos širdis ėmė plakti vis greičiau ir greičiau – ne tik iš skausmo, bet ir iš baimės. Telefonas neturėjo ryšio, radijas tylėjo, o aplink ją riaumojo vėjas ir balta beprotybė.
Ir staiga…
Tiesiai priešais automobilį, tarsi iš niekur nieko, pasirodė didžiulis elnias.
Jis stovėjo ant kelio pūgoje, jo didžiuliai ragai buvo apšalę, ir nejudėdamas žiūrėjo į ją. Gyvūno akys žibėjo atspindėtoje priekinių žibintų šviesoje – tarsi du gintaro spalvos žibintai. Ana smarkiai spaudė stabdžius – ratai ėmė slysti, automobilis slydo ir nuriedėjo į griovį.
Smūgis buvo švelnus – į pusnį. Tačiau variklis užgeso.
Tyla. Tik vėjo staugimas ir pašėlęs širdies plakimas.
Ana bandė užvesti variklį – nesėkmingai. Ir tada nauja skausmo banga suspaudė skrandį.
„Ne, ne, ne dabar…“ – sušnibždėjo ji, sugriebdama skrandį.
Staiga už lango vėl judesys. Elnias priėjo arčiau. Šaltame ore buvo matyti jo kvėpavimas, garai kilo kaip dūmai. Jis prispaudė snukį prie stiklo, tarsi tikrindamas, ar ji gyva.
Ana užmerkė akis – ji manė, kad praranda sąmonę. Bet tada ji išgirdo… garsą.
Kažkur tolumoje – lojantį šunį.
Vos išėjusi į lauką, ji atidarė duris. Sniegas pliaupė jai į veidą, vėjas staugė. Elnias žengė kelis žingsnius atgal, pažvelgė į ją, tada apsisuko ir lėtai nuėjo keliu.
Ana, nesuprasdama kodėl, nusekė paskui jį. Ji ėjo, susiėmusi už pilvo, svirduliuodama, krisdama sniege, bet ėjo toliau. Elnias judėjo stabiliai, užtikrintai, kartkartėmis atsisukdamas – tarsi laukdamas jos.
Taip jie ėjo apie dešimt minučių, kol priekyje pasirodė silpna šviesa.
Žibintas. Namas.
Tai buvo sena kalnų stotis, žiemą uždaryta, bet tą naktį ten nakvojo vienas vyras – pensininkas ir buvęs miškininkas, vardu Josefas Krameris. Jis išgirdo lojantį savo šunį, išėjo su žibintuvėliu ir negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatė nėščią moterį, sekančią didžiulį elnią.
Jis pribėgo, padėjo jai parsinešti namo, užkūrė krosnį ir radijo ryšiu iškvietė gelbėtojus. Po valandos Ana jau gimdė. Ir būtent Josefas pagimdė kūdikį – mergaitę.
Kai ryte pūga nurimo ir gelbėtojai pasiekė stotį, pirmiausia, ką jie pamatė prie namo, buvo elnių pėdsakai, vedantys tiesiai prie durų… ir dingstantys miške.
Vėliau Ana pasakojo, kad sapne jo nematė – sekdama paskui jį jautė šilumą ir pasitikėjimą.
Jozefas vėliau pasakojo:
„Maždaug prieš dešimt metų šiose apylinkėse gyveno didžiulis elnias, kurį vadinome Globėju. Ilgai jo nematėme… bet, matyt, jis tą naktį sugrįžo.“
Kūdikis buvo pavadintas Elisa, iš vokiško žodžio Elch, reiškiančio „elnias“. Ir kiekvienais metais, kai ateina žiema ir kalnai sninga, Ana su dukra atvyksta į tą stotį. Mergaitė visada žvilgteli į mišką ir šnabžda: „Mama, žiūrėk… jis ten.“
Ir niekas nenustebsta, jei kažkur tolumoje, sniego ir pušų sandūroje, sužimba didelio elnio su šerkšnu ant ragų siluetas.
