Tai nutiko spalio pradžioje. Ore jau tvyrojo rudens kvapas – šlapi lapai, surūdiję turėklai, dūmai iš kaminų. Ėjau namo iš darbo, trumpiausiu keliu per seną pramoninę zoną, kurioje kadaise stovėjo tekstilės fabrikas. Dabar viskas, kas buvo likę, buvo apgriuvę pastatai, surūdiję vartai ir tyla, kurią pertraukė tik mano paties žingsnių aidas. Paprastai ten neužsibūdavau.
Tačiau tą dieną išgirdau tylų, liūdną miauksėjimą. Iš pradžių maniau, kad įsivaizduoju – galbūt vėjas. Tačiau garsas vėl pasigirdo, šiek tiek garsesnis, skvarbesnis. Jis sklido iš už seno sandėlio, kur žemė buvo apaugusi sausais krūmynais ir kyšojo armatūros skeveldros.
Sustojau. „Katytė-katyte…“ – pašaukiau. Ir tada iš po surūdijusių grotelių, dengiančių drenažo duobę, pasigirdo desperatiškas cypimas. Priėjau arčiau – ir iš tiesų pamačiau mažą pilką kačiuką, įstrigusį tarp metalinių strypų. Jis tiesė letenėlę, bandydamas išlipti, o jo akys buvo didžiulės ir pilnos siaubo.
Mano širdis nusirito. Atsiklaupiau, nustūmiau plaukus nuo veido ir pabandžiau pakelti grotas – jos buvo sunkios, tarsi metų metus būtų įkaltos žemėje. „Tyliau, mažute… dabar, dabar, padėsiu…“ – sušnibždėjau, atsiremdama delnais. Kačiukas gailiai miaukė ir vėl trūkčiojo, tarsi bandydamas kažką parodyti.
Ir kaip tik tada, kai pasilenkiau, kad įkiščiau ranką tarp grotelių, pamačiau ją. Iš pradžių nesupratau, į ką žiūriu. Po kačiuku, šachtos tamsoje, kažkas pajudėjo. Pamaniau, kad tai žiurkė. Bet tada tamsa šiek tiek išsisklaidė ir iš po žemės pasirodė žmogaus veidas.
Jis buvo blyškus, aplipęs purvu, tuščiomis, stiklinėmis akimis, žvelgiančiomis tiesiai į mane. Atsitraukiau ir kritau ant žemės, susitrenkęs alkūnę. Akimirką tiesiog negalėjau kvėpuoti. Tada vėl pažvelgiau – ir mano širdis nusirito. Tai nebuvo tik veidas. Iš po grotelių tiesėsi ranka, tarsi sustingusi, bandydama ištrūkti.
Pašokau, griebiau telefoną ir įjungiau žibintuvėlį. Šviesos spindulys perskrodė tamsą ir pamačiau, kad po kačiuku buvo gili duobė, beveik šulinys, nusileidžianti maždaug tris metrus. Apačioje buvo seni kombinezonai, surūdijęs šalmas ir pusiau suiręs, bet vis dar matomas kūnas. Kačiukas sėdėjo tiesiai virš jo. Mane pykino iš baimės.
Mano rankos taip drebėjo, kad vos galėjau surinkti numerį. Paskambinau policijai. Kai jie atvyko, jau buvo tamsu. Automobilių žibintai apšvietė įvykio vietą, ir viskas atrodė kažkaip netikra – kaip scena iš filmo. Kačiukas buvo pirmasis ištrauktas. Mažas ir drebantis, jis iškart prilipo prie manęs. Pareigūnai atplėšė groteles, nulipo žemyn ir ištraukė kūną. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo darbuotojas, kuris dingo šioje gamykloje prieš šešiolika metų per avariją. Niekas jo nerado – įgriuva užblokavo dalį tunelio, ir tyrimas buvo nutrauktas.
Man prireikė daug laiko nusiraminti. Kačiukas liko su manimi. Pavadinau jį Lucky – nuo žodžio „lucky“ (liet. „laimingasis“). Bet kartais, kai jis sėdi prie lango ir spokso į tamsą, pagaunu save galvojant, kad jis ne tik šaukėsi pagalbos. Jis šaukėsi, kad abu jį surastume.
Kartais likimas pasirenka mažiausius, kad išnarpliotų giliausias paslaptis. O kartais tyloje skambantis miauksėjimas yra ne tik kačiuko verksmas… o praeities aidas, pagaliau laukiantis, kol bus išgirstas.
