Šįryt priešais mano duris atsivėręs vaizdas buvo stulbinantis – tarsi mažas gamtos reginys, apie kurį net neįtariau. Iš pirmo žvilgsnio pamaniau, kad matau dulkes ar skruzdėles, zujančias ant plytų sienos po veranda. Tačiau atidžiau įsižiūrėjęs supratau, kad tai ne šiaip vabzdžiai, o mažytės maldininkės, ką tik išsiritusios iš savo paslaptingos kapsulės.
Iš mažos, ovalios struktūros, primenančios putų kokoną – ootekos – po vieną išniro trapūs, permatomi padarai. Jų kūnai žėrėjo ryto saulėje, o plonos, beveik nesvarios kojos glaudėsi prie plytų, oro ir net viena prie kitos. Atrodė, tarsi pati siena būtų gyva ir kvėpuotų. Šimtai mažyčių maldininkų lėtai šliaužė į visas puses, sudarydami miniatiūrinę naujagimių armiją.
Šis reiškinys vadinamas „sinchroniniu išnirimu“ – nuostabi maldininkų savybė, kai visi jaunikliai išnirsta beveik vienu metu. Stovėjau ten, užhipnotizuotas: kaip gamta gali būti tokia tiksli, tokia organizuota ir kartu tokia visiškai laukinė? Atsakymas paprastas ir puikus. Šie jaunikliai yra maldininkės patelės, kuri rudenį, kai oras buvo švelnus, o žolė žalia, paliko savo jauniklius, palikuonys.
Atėjus šaltiems orams, ooteka liko savo vietoje, tarsi mirusi. Viduje gyvybė snaudė, laukdama signalo. Žiemą embrionai miegojo – nejudėdami, pasislėpę nuo vėjo ir šalčio. O dabar, kai pavasario saulė sušildė orą, kai temperatūra pasiekė idealų lygį, gamta pasiuntė cheminį signalą.
Ir jie – šimtai mažyčių būtybių – pradėjo masinį pabudimą. Jų sinchroninis gimimas nėra atsitiktinumas, o išlikimo strategija: kuo daugiau jauniklių gimsta vienu metu, tuo didesnė tikimybė, kad bent kai kurie iš jų turės laiko pasislėpti nuo plėšrūnų ir išgyventi iki pilnametystės.
Po kelių minučių jie pradės skirstytis – vieni ant žolės, kiti ant sienos, kiti – lapijoje. Po poros dienų jie medžios – miniatiūriniai, bet negailestingi plėšrūnai, gamtos sukurti tobulai pusiausvyrai. Žiūrėjau į juos ir pagalvojau: kiek daug gyvybės pasaulyje, kurios mes tiesiog nepastebime. Kol mes miegame, pusryčiaujame, skubame – vos už kelių centimetrų nuo mūsų gimsta ištisos visatos.
