Kartais saldumynus perkame tiesiog iš įpročio. Ryški pakuotė, pažįstamas skonis iš vaikystės – kas gali būti negerai?
Tą vakarą pirkinių krepšys gulėjo ant virtuvės stalo. Viską padėjau atgal į savo vietas ir palikau nedidelį maišelį karamelės – tokios, kokios dažnai parduodamos šalia kasos. Norėjau jas pasilikti, jei užsuktų svečių.
Rytas buvo ramus. Nusprendžiau vieną pasiimti prie arbatos. Tik mažą saldainį – nieko ypatingo. Atsisėdau, atplėšiau pakuotę… ir sustingau. Viduje esanti karamelė buvo keistos formos, tarsi išsipūtusi. Pažvelgiau atidžiau. Po blizgančiu paviršiumi kažkas judėjo.
Iš pradžių pamaniau, kad tai šviesos triukas. Bet ne. Ploni balti siūleliai – maži, gyvi, judantys kirminai – raitėsi tiesiai per saldžias mases. Mane pervėrė šaltis. Krūtinę suspaudė. Jaučiau, kaip susitraukia oras. Saldainis nukrito ant stalo ir aš viską aiškiau pamačiau: jie tiesiogine prasme stūmėsi, tarsi bandydami ištrūkti.
Prikandau lūpą, kad nesusirėkčiau. Nusprendžiau patikrinti antrą saldainį. Kodėl, nežinau. Tikriausiai norėdama įsitikinti, kad neišprotėsiu. Atidariau lėtai, tarsi bijodama pamatyti tiesą.
Ir vėl. Pėdsakai. Tarpeliai karamelės viduje. Tamsios dėmės. Kiaušiniai. Tai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo sisteminga. Mintis šmėstelėjo man į galvą: galėjau tai duoti vaikui. Svečiui. Bet kam. Ir niekas nebūtų net pagalvojęs, nebūtų patikrinęs. Nes tai tik saldainiai. Įprasti. Saugūs. Vaikiški.
Apsivilkau striukę ir grįžau į parduotuvę. Skyriuje stovėjo jauna pardavėja. Tiesiog priešais ją išvyniojau saldainių popierių. Ji buvo apstulbusi. Žodžių nereikėjo.
Po minutės išėjo vadovė – griežtu balsu, dalykišku žvilgsniu.
„Tikriausiai tai laikymo taisyklių pažeidimas“, – ramiai pasakė ji. „Taip nutinka.
Taip nutinka. Kirminai. Saldainyje. Kurį vaikas galėjo suvalgyti.“
„Svarbiausia, kad pastebėjai“, – pridūrė ji, dabar jau su šiokiu tokiu suirzimu. „Pakeiskime prekę arba grąžinkime pinigus.“
Grąžink. Pinigus. Tarsi tai būtų viskas. Tarsi tai būtų tik blogas pirkinys. Jaučiau, kaip manyje kyla pykčio banga – sunki, tiršta. Nesiginčijau. Tiesiog paėmiau kvitą, siuntinį ir išėjau. Bet negalėjau tylėti.
Viską nufotografavau. Nufilmavau. Visiems apie tai papasakojau. Nes svarbiausia ne atgauti pinigus, o įsitikinti, kad niekas kitas negaus tokių dalykų. Po to ilgai nenorėjau nieko valgyti. Dabar net vaisius atsargiai pjaustau. Kiekvieną pakuotę atidarau lėtai. Klausausi. Atidžiai žiūriu.
Ir kiekvieną kartą mane apima baimė: o kas, jei tai pasikartos? Nes siaubas slypi ne pačiuose kirminuose. Ar sugedusioje karamelėje. Ar net pardavėjų abejingume. Siaubas slypi tame, kad mes pasitikime pažįstamais dalykais atidžiai nežiūrėdami. O kartais tai, kas atrodo nekenksminga, slepia tikrą, gyvą pasibjaurėjimą. Ir geriau tai pastebėti anksti.
