Kiekvieną šeštadienį Margarita ateidavo į kapines. Nuo tos dienos, kai prieš dvidešimt metų neteko vyro, ji nebuvo praleidusi nė vienos savaitės. Ruduo užleido vietą žiemai, žiema – pavasariui, tačiau rutina išliko: vainikas, žvakė, trumpa malda. Tai tapo vieninteliu jos ritualu, vieninteliu būdu su juo pasikalbėti.
Tas rytas buvo saulėtas, retenybė lapkritį. Ant žemės tvyrojo lengvas rūkas, o prie batų prilipo lapai. Margarita ėjo pažįstamu taku tarp kryžių, laikydama baltų lelijų puokštę. Tačiau priėjusi prie kapo sustojo. Puokštė jau gulėjo ant marmurinės plokštės – šviežia, tvarkinga, ką tik padėta.
Gėlės buvo tos pačios, kurias ji visada atnešdavo – baltos lelijos, perrištos auksiniu kaspinu. Tačiau jų stiebai vis dar žėrėjo vandens lašais, tarsi jos būtų ten padėtos vos prieš kelias minutes. Margarita sustingo. Niekas, išskyrus ją, čia niekada nebuvo buvęs. Ji tuo buvo tikra.
Jos širdis ėmė plakti greičiau. Ji apsidairė – aplinkui nieko nebuvo. Tik varna ant netoliese esančios tvoros ir silpni dūmai nuo kažkieno žvakės. Moteris pritūpė apžiūrėti puokštės ir pastebėjo mažytę atvirutę ant ženkliuko. Joje buvo parašyta: „Pasiilgau tavęs, Rita.“ Rašysena buvo pernelyg pažįstama.
Jai užgniaužė kvapą. Tai buvo tas pats užrašas, kurį jos vyras palikdavo ant raštelių, kai išvykdavo į komandiruotes. Ta pati švelni „R“, tas pats netolygus brūkšnys. Ji perbraukė pirštais per popierių – ir pajuto jį šilumą, tarsi ką tik būtų išspaustas iš jos rankų.
Staiga ji išgirdo žingsnius už savęs. Tylius, lėtus, tarsi kažkas eitų šlapia žeme. Margarita atsisuko, bet takas buvo tuščias. Tik lapai švelniai šnarėjo vėjyje. Ir tada, iš toli, pasigirdo vyro balsas.
Tylus, užkimęs. – Rita… Žinojau, kad ateisi.
