Evelina jau seniai atidėliojo šį vizitą. Ji kiekvieną dieną dėl to kaltino save – bet darbas, sūnus, reikalai, nesibaigiantis „neturiu laiko“ visada atrodė svarbesni. Ir vis dėlto mintis apie mamą, gyvenančią vieną hospise, ją kamavo.
Vieną rytą ji uždarė nešiojamąjį kompiuterį, pasiėmė krepšį ir tarė sau:
„Šiandien. Daugiau jokių pasiteisinimų.“
Kelionė automobiliu truko dvidešimt minučių, bet atrodė kaip amžinybė. Senas pastatas stovėjo miesto pakraštyje, apsuptas sausų medžių ir pilkos tvoros. Nuo pirmo žingsnio Evelina pajuto kažką nemalonaus – senumo, pigios skalbimo priemonės ir kažko rūgštaus, seniai nebandyto, kvapą.
Niekas nepakėlė akių į registratūrą. Slaugytoja, vis dar prilipusi prie telefono, padavė jai kasą:
„Pas ką lankote?“
„Margaret Harris.“
„17 palata. Koridoriaus gale.“
Koridorius buvo ilgas ir tamsus, šviesos mirgėjo. Sienos lupasi. Niekas nekalbėjo. Evelina praėjo pro atviras duris ir pamatė vienus sėdinčius senukus: vieni be antklodžių, kiti neįgaliųjų vežimėliuose, treti spoksojo į lubas.
Jos krūtinė suspaudė.
Kai ji pasiekė 17 kambarį, jos rankos drebėjo. Ji pasibeldė, bet niekas neatsakė. Tada ji atidarė duris – ir jos širdis nusirito.
Kambaryje buvo šalta. Taip šalta, kad iš jos kvėpavimo kilo garai. Langas buvo atidarytas. Ant grindų liejosi vanduo iš pratekančio radiatoriaus. Patalynė buvo suglamžyta, pagalvė nukritusi.
O jos mama… sėdėjo kėdėje, vilkėdama plonus naktinius, pridengta tik sena paklode. Jos rankų oda buvo ledinė, pirštai pamėlę.
„Mama…“ – sušnibždėjo Evelina.
Moteris lėtai pasuko galvą. „Mano mergaite?“ – balsas buvo silpnas, vos girdimas. „Ar atėjai?..“
Evelina puolė prie jos, užklojo antklode, sušildė rankas tarp savųjų ir uždarė langą.
„Kodėl tau taip šalta?!“
Jos mama bandė nusišypsoti:
„Aš klausiau… bet jie pamiršo. Sako, kad nėra laiko.“
Evelina pajuto kylantį pyktį. Ji išbėgo iš palatos ir vos nesušuko:
„Kas atsakingas už 17 palatą?! Kodėl ten taip šalta?! Kodėl jos neuždengė?!“
Slaugytoja tingiai atsistojo:
„Ponia, mums trūksta personalo. Jūsų mamai sekasi ne blogiau nei bet kam kitam.“
Evelina priėjo arčiau, jos balsas drebėjo iš pykčio:
„Tai moteris, kuri mane užaugino. Ji – žmogus, o ne numeris žurnale!“
Ji grįžo į palatą, apkabino mamą ir tyliai tarė:
„Aš tave iš čia išsivesiu. Šiandien.“ Tuojau pat.
Moteris suspaudė jos ranką.
„Žinojau… kad ateisi.“
Evelina padėjo jai atsistoti, apsivilko paltą ir apvyniojo šaliku. Joms išeinant, kiti senoliai stebėjo jas išeinančias – vieni su viltimi, kiti su tyliu pavydu.
Ir tada Evelina suprato:
Kartais tikrasis siaubas slypi ne tamsoje, ne istorijose, o tame, kaip lengvai žmonės pamiršta tuos, kurie juos kadaise prisiminė.
Ji išvedė mamą į lauką, kur pagaliau pasidarė šilta.
