Žinojau, kad mano arklys Rainas ypatingas. Mes kartu augome: aš išmokau vaikščioti, o jis – stovėti. Tačiau nėštumo metu pastebėjau jame kažką beveik panašaus į žmogų.
Kiekvieną rytą, kai ateidavau į arklidę, Rainas priglausdavo savo didžiulę, šiltą ausį prie mano pilvo ir tyliai knarkė, tarsi klausydamasis. Kartais jis kvėpuodavo taip tyliai, kad kūdikis manyje pradėdavo judėti. Visi juokdavosi:
„Atrodo, kad jis jau tapo aukle!“
Nusišypsojau. Lankiau jį net dažniau nei gydytoją – šalia jo jaučiausi ramiai.
Tačiau viskas pasikeitė vieną dieną.
Buvo šešto mėnesio pabaiga. Atėjau į arklidę kaip visada – su obuoliu rankoje ir lengvu nuovargiu kūne. Rainas pasveikino mane tyliu žvengimu, bet staiga… jis sustingo. Jo šnervės išsiplėtė. Jo ausys suplokštėjo. Jis pradėjo nervingai trypti žemę kanopa.
„Ei, berniuk, kas negerai?“ – ištiesiau jam ranką.
Ir tada jis staiga – stipriai – trenkė man krūtine ir numetė mane į šalį. Ne kanopa, ne dantimis. Bet taip stipriai, kad net nespėjusi įkvėpti kritau ant šieno.
Surikau – labiau iš šoko nei iš skausmo.
Arklidė pribėgo ir griebė Rainą už vadelių:
„Ką tu darai, žvėrie?! Ji nėščia!“
O jis… jis tiesiog trypė kanopa į grindis ir žvengė, tarsi ką nors šaukdamas.
Po minutės pajutau tempimą apatinėje pilvo dalyje. Susitraukimai? Ne. Bet skausmas – aštrus, nepažįstamas, šaltas. Buvau skubiai nuvežta į ligoninę.
Gydytojo diagnozė buvo tarsi smūgis:
„Vidinis kraujavimas. Placentos atitrūkimo pradžia. Jei daugiau, būtų buvę per vėlu.“
Jie nedelsdami prijungė mane prie intraveninio kateterio. Gydytojai kalbėjo tyliai, bet aš girdėjau:
„Jei jie nebūtų jos atvežę dabar, nei motina, nei vaikas galbūt nebūtų išgyvenę.“
Gulėjau, spoksodama į lubas, jausdama, kaip viskas manyje atšąla. Ir tada prisiminiau, kaip jis – Rainas – mane pastūmė… ten, kur labiausiai skaudėjo. Ne į skrandį. Į šoną. Ten, kur prasidėjo problema.
Jis nepuolė.
Jis mane sustabdė.
Jis pastūmė mane, kad gelbėčiau save.
Kai buvau išrašyta, pirmiausia nuėjau aplankyti Raino. Jis stovėjo ramiai, tarsi nieko nebūtų nutikę. Priėjau, ir jis – kaip visada – pridėjo ausį prie mano pilvo. Bet šį kartą… švelniau. Atsargiau.
„Žinojai… ar ne?“ – sušnibždėjau.
Jis tyliai prunkštelėjo. Ir tą akimirką kūdikis manyje spardėsi, tarsi irgi būtų išgirdęs.
Po trijų mėnesių gimė mergaitė. Sveika. Stipri. Pavadinome ją Reina, pagal tą, kuri anksčiau už kitus išgirdo jos širdies plakimą.
Ir vėliau gydytojas pasakė:
„Kartais gyvūnai pajunta tai, ko mes negalime girdėti savo instrumentais ar protu.
Kartais mus gelbsti ne žmogus.“
