Kolekcionierius visą gyvenimą rinko retus paveikslus. Ne milijonus, ne muziejaus šedevrus, o mažai žinomų menininkų darbus, kuriuose glūdėjo kažkas ypatingo: šviesa, kvėpavimas, siela. Jis juos laikė sename name, kambaryje, į kurį eidavo tik jis pats.
Kiekvieną savaitę jis valydavo dulkes, tikrindavo rėmus, grožėdavosi teptuko potėpiais. Tai buvo jo tylus džiaugsmas.
Tačiau vieną rytą jis įėjo – ir sustingo. Tuščios sienos. Visų paveikslų nebebuvo. Jokių įsilaužimo požymių, jokio sudaužyto stiklo. Tik vos pastebimas įbrėžimas ant grindų. Buvo iškviesta policija, atvyko ekspertai, bet niekas negalėjo suprasti, kaip jie pašalino beveik dvidešimt paveikslų, senų rėmų ir dėžių nepalikdami nė pėdsako.
Kolekcionierius tarsi apsvaigęs vaikščiojo po namus. Ne todėl, kad tai buvo brangu – ne. Jis prarado tai, ką visą gyvenimą rinko. Policija apklausė visus: kaimynus, kurjerius, sodininką, net valytoją. Niekas nieko nematė. Tačiau trečią dieną vienas iš pareigūnų pastebėjo:
„Jūs kieme turite kameras. Kodėl nepatikrinote archyvų?“
Kolektorius išbalo. Jis jau seniai apie jas buvo pamiršęs – kameros buvo ten „dėl grožio“, tik tuo atveju. Jie įjungė įrašus. Dvi valandos slinkimo – nieko. Trys valandos – nieko. Keturios valandos – ir staiga: šešėlis.
Nė žmogaus. Nė šuns. Kažkas mirgėjo prie lango, tarsi maža figūrėlė, apgaubta kažkuo tamsiu.
Penkios sekundės – ir jo nebebuvo.
„Gobtuvas?“ – pasiūlė pareigūnas.
„Arba apsiaustas“, – tarė kitas.
Bet kolekcionierius neatsakė – jis kažką prisiminė.
Grįžęs į tuščią galeriją, jis pažvelgė į sieną. Vienoje vietoje ant tapetų liko vos pastebimas įspaudas – mažas, plonas, tarsi nuo lengvų pirštų.
„Per maža ranka suaugusiam vyrui…“ – pagalvojo jis.
Ir tada jį aplankė mintis. Prieš metus, po žmonos mirties, jis pasamdė guvernantę savo dukterėčiai, kuri retkarčiais juos aplankydavo. Mergina mėgo piešti, nešiojosi teptukus ir galėjo valandų valandas sėdėti priešais paveikslus, tarsi su jais kalbėdamasi.
Jis staiga išėjo iš kambario. Koridoriuje stovėjo lagaminas – mažas, rausvas, pamirštas. Jis pasilenkė, atidarė jį ir viduje rado… ne paveikslus, o dešimtis vaikų piešinių. Tie patys siužetai, tie patys vaizdai, tos pačios spalvos – kaip ir pavogtuose darbuose.
O pačiame apačioje, tvarkingai sulankstytas popieriaus lapelis:
„Grąžinsiu tikruosius. Man tereikėjo juos nukopijuoti. Nėra nieko baisiau, nei prarasti grožį.“
Kolekcionierius pajuto, kaip daužosi širdis. Jis pakėlė popierių – o po juo gulėjo mažas raktas. Raktas nuo senos palėpės. Palėpės, kuria jis seniai nesinaudojo. Palėpės, į kurią niekas nebuvo įėjęs daugelį metų. Jis užlipo laiptais, įjungė žibintuvėlį, įkišo raktą į spyną – ir durys lėtai girgždėjo ir atsidarė.
Ant grindų gulėjo apverstos dėžės. Ore tvyrojo dulkių kvapas. Ir ten, prieblandoje, jis pamatė… Tačiau niekam negalėjo pasakyti, ką tiksliai matė koridoriaus gale – ar kodėl taip ilgai stovėjo, dvejodamas, ar žengti žingsnį į priekį.
