Tai nutiko visiškai įprastą darbo dieną, kai metro buvo sausakimšas žmonių, o per garsiakalbius vienas po kito skelbė atvykstančius traukinius. Niekas net nepastebėjo, kaip vienas vyras, skubėdamas į darbą, paslydo ant šlapio platformos krašto.
Jis nugriuvo tiesiai ant bėgių.
Smūgis buvo stipresnis, nei pasirodė: koja įstrigo tarp pabėgių, per čiurną perbėgo aštrus skausmas. Jis bandė atsikelti — nesisekė. Bandė ištraukti koją — beviltiška. Visas kūnas drebėjo, o platformos kraštas virš jo atrodė toks aukštas, lyg būtų pakilęs dar metru.
Pirmas sekundes jis manė, kad tiesiog išsigando ir tuoj atsistos. Bet tada išgirdo garsą.
Dundesį. Metalinį, žemą, greitai stiprėjantį. Traukinį.
Ir tada galvoje staiga įsiplieskė panika. Širdis smogė taip stipriai, kad jis vos galėjo įkvėpti. Jis pradėjo šaukti:
— Padėkite! Ei! Aš negaliu išlipti!
Bet aplink — žmonės su ausinėmis, žmonės su telefonais, žmonės, žiūrintys į niekur. Jis suprato: daugelis net nesuvokia, kas vyksta vos trijų metrų atstumu. Jis dar kartą trūktelėjo koją — stipriau. Skausmas buvo toks aštrus, kad akyse aptemo.
Sekundės tirpo. Traukinys jau įvažiavo į tunelį. Matėsi žibintai. Dundesys stiprėjo. Platformos grindys virpėjo.
Ir tuo momentu jis suprato patį baisiausią dalyką: jis gali nespėti.
Staiga pasigirdo moters klyksmas:
— Jis apačioje! Padėkite!
Kažkas pribėgo prie krašto, kažkas išsigando ir sušuko. Bet laikas bėgo, ir niekas nedrįso šokti — per daug pavojinga. Žmonės stovėjo sustingę, nežinodami, ką daryti. Ir tada pasirodė vaikinas su striuke ir kuprine. Jis pamatė, kas vyksta, įvertino situaciją vos vienu žvilgsniu — ir pašoko žemyn.
Šoko taip, lyg nebūtų pagalvojęs nė sekundės.
— Duok ranką! Greičiau! — suriko jis.
Vyras bandė prisitraukti, bet koja vis dar buvo įstrigusi tarp bėgių. Traukinys artėjo. Dundesys augo. Oras tapo karštas nuo milžiniškos artėjančio metalo masės. Vaikinas trūktelėjo iš visų jėgų. Koja neatslaisvino.
— Dar! Davai!
Jie traukė dviese, beviltiškai, lyg nuo to priklausytų ne tik gyvenimas — visas pasaulis. Aplink žmonės klykė, kažkas atsitraukė iš baimės, kažkas sustingo vietoje, kažkas verkė.
Likus sekundei iki to, kai traukinys įvažiavo į stotį, kažkas trakštelėjo — koja staiga išsivadavo. Vaikinas tiesiog išstūmė vyrą aukštyn, o pats šoko į šoną, prisiglausdamas prie įdubos po platforma.
Traukinys prarūko pro juos vos per kelis centimetrus…
Šviesos mirgėjo, žmonės šaukė. Bet abu buvo gyvi.
Vyras gulėjo ant platformos, visas drebėdamas. Žmonės jam padėjo atsikelti, kažkas iškvietė greitąją. Ir tik vienas dalykas nedavė jam ramybės: kas buvo tas vaikinas? Jis apsidairė — jo niekur nebebuvo.
Tarsi būtų dingęs.
Tik vėliau jis sužinos, kas jis buvo… ir kodėl tas nepažįstamasis atsidūrė būtent ten, būtent tuo momentu, kai jo reikėjo labiausiai.
