Ankstyvą, tylų rytą 64 metų ūkininkas Tomas išėjo apžiūrėti savo sojų laukų po naktinės liūties. Eidamas dar drėgna žeme, jis pastebėjo kažką neįprasto: dešimtis mažyčių, želė primenančių rutuliukų, spindinčių ant šlapios dirvos.
Jie buvo pusiau permatomi, su lengvu melsvu atspalviu ir visai nepanašūs į nieką, ką Tomas kada nors buvo matęs savo pasėliuose.
Per daug keisti, kad prisiliestum, ir per daug įdomūs, kad praeitum pro šalį — Tomas nufotografavo stambius kadrus ir išsiuntė pažįstamam biologui iš vietos universiteto.
Mokslininkai skuba į vietą pamatę nuotraukas
Mažiau nei po paros į Tomo ūkį atvyko tyrėjų grupė, norėdama išnagrinėti keistus sferinius darinius. Po atidaus apžiūrėjimo jie iškėlė netikėtą versiją: tai galėtų būti retos medžių varlių rūšies ikrai. Pastaraisiais metais jos šiame regione aptinkamos vis dažniau dėl drėgnesnio klimato ir šylančio oro.
Retos rūšys gali prisitaikyti neįprastu būdu
Mokslininkai spėjo, kad varlė galėjo pasirinkti trumpalaikę lietaus balą ikrams dėti — retas, bet saugus elgesys, rodantis, kad rūšis prisitaiko prie sparčiai besikeičiančių aplinkos sąlygų.
Tomas, sužavėtas šiuo mažyčiu gamtos stebuklu, kasdien eidavo patikrinti vietos. Po kelių dienų jis pamatė, kaip iš želatinos rutuliukų pradėjo rastis mažyčiai varliagyviai. Norėdamas jiems padėti užaugti ir išgyventi, jis įrengė nedidelį apsaugotą vandens tvenkinį, kuriame jaunos varlytės galėtų saugiai vystytis.
Netikėtas priminimas apie gamtos galią
Šis radinys tapo priminimu, kad net ir dirbamo lauko viduryje gamta gali pateikti nuostabių siurprizų — reikia tik sustoti ir įsižiūrėti.
