Atokioje Aliaskos dykynėje, tarp begalinių miškų ir stačių kalvų, tyrinėtojas Filipas aptiko keistą, nepasirašytą laišką. Šis atradimas akimirksniu vėl sužadino susidomėjimą viena mįslingiausių šiaurės kraštų aviacijos paslapčių – 66-ojo skrydžio dingimu.
Daugelį metų vietiniai gyventojai pasakojimus apie dingusį orlaivį perduodavo beveik kaip legendą. Buvo manoma, kad lėktuvas skrido į Japoniją, bet dingo be pėdsakų virš dykynės, palikdamas tik gandus ir miglotus spėliojimus.
Ginkluotas miglotų užuominų iš laiško ir senbuvių šnabždesių, Filipas leidosi į paieškas. Jo kelias vedė jį per atšiaurius, negailestingus Aliaskos kraštovaizdžius – ir galiausiai į vietą, kurią daugelis laikė nepasiekiama.
Ten, tarp uolų ir amžino šalčio, jis atrado kai ką, kas apvers jo supratimą apie seniai įvykusią tragediją: hermetiškai uždarytus konteinerius, pripildytus aukso luitų, keistai suplokštintą, sferinį metalinį objektą ir apleistą kabiną, tarsi būtų apleista skubotai. Kiekvienas naujas daiktas lėktuvo dingimą darė dar paslaptingesnį, o paskutinio skrydžio motyvus – vis neaiškesnius.
Šis atradimas tapo pasauline sensacija ir tapo knygos „66 skrydis: dešimtmečius slėptos paslaptys“ pagrindu. Leidinys akimirksniu tapo bestseleriu, sužavėjusiu milijonus skaitytojų visame pasaulyje.
Ir vis dėlto vienas klausimas lieka neatsakytas: kas paliko Filipui tą paslaptingą užuominą? Nežinomo informatoriaus tapatybė iki šiol lieka gaubiama paslapties ir tampa dar vienu neišaiškintu elementu ir taip paslaptingoje istorijoje.
