Menininkė ir performansų kūrėja Monika Dirsytė viešai pasidalijo įrašu, kuris greitai sulaukė reakcijų. Po apsilankymo teatre ji prisipažino patyrusi jausmą, kuris, pasak jos, nutinka labai retai – tarsi viskas būtų sugrįžę į pradžią.
Monika pamatė Oskaras Koršunovas pastatytą spektaklį „Laukinė antis“ ir neslėpė, kad patirtis buvo stipri. Ji rašė, jog žiūrėdama spektaklį tarsi iš naujo įsimylėjo teatrą. O pusiau juokais pridūrė, kad galbūt – ir patį Koršunovą.
Savo tekste menininkė atvirai reflektavo apie pastaruosius metus, savo kūrybą ir vidinius lūžius. Spektaklis, pasak jos, tapo veidrodžiu, kuriame atsispindėjo net penkiolika jos pačios kūrybinio kelio metų – tikėjimo menu, žmonėmis ir savimi. Ji rašė apie ribą tarp realybės ir iliuzijos, apie tai, kaip pasaulis, kurį susikuri sau, kitam gali atrodyti tik miražas, nors tau pačiam tai yra tiesa.
Dirsytė pabrėžė, kad šis įrašas nėra apie jos jausmus, o apie Koršunovo kūrybą. Ji atvirai prisipažino, kad teatras apskritai nėra jos mėgstamiausia meno forma, tačiau Koršunovo atvejis – visiškai kitoks. Jo teatras, anot jos, neatsisako tikrumo, gylio ir gyvo nervo. Ir būtent to, pasak Monikos, šiandien labiausiai trūksta.
Ji kritiškai pasisakė apie bandymus teatrą paversti performansu ar sekti madas, teigdama, kad tai gali būti pavojingiausia kryptis šiai meno formai. Koršunovo kūrybą ji apibūdino kaip teatrą, kuris nebando būti „modernus“, o tiesiog yra gyvas.
Įrašo pabaigoje Monika apibendrino mintį, kuri tapo stipria metafora – žmogus negali pranokti laiko, kol nepranoksta savęs. O tai įmanoma tik pripažinus savo laukinę, nepažabotą prigimtį. Geriau, pasak jos, būti ta, kuri išskrenda, nei ta, kuri pateikiama.
Prie teksto menininkė pridėjo ir archyvinę nuotrauką su Oskaru Koršunovu, pažymėdama, kad ji sena ir pasirinkta tik dėmesiui atkreipti. Vis dėlto žinoma, jog jųdviejų ryšys nėra tik kūrybinis – praeityje Monika ir Oskaras buvo pora, o jų santykiai truko daugiau nei penkerius metus.
