Nedidelio ūgio, smulki ir šiek tiek susikūprinusi pensininkė kasdien užeidavo į tą pačią mėsinę. Ji vilkėjo seną paltą ir tempė paskui save nusidėvėjusį vežimėlį ant ratukų, kurie girgždėjo su kiekvienu judesiu.
— Kaip visada, keturiasdešimt kilogramų jautienos, — tyliai sakydavo ji, paduodama ranką su banknotais, tvarkingai sulankstytais į krūvelę.
Mėsininkas — jaunas vyras — kiekvieną kartą būdavo nustebęs. Keturiasdešimt kilogramų! Beveik pusė skerdenos. Iš pradžių jis pagalvojo, kad gal moteris turi išmaitinti didelę šeimą. Tačiau savaitė po savaitės viskas atrodė lygiai taip pat.
Moteris beveik nekalbėdavo, nežiūrėdavo į akis, paimdavo paketus ir išeidavo. Aplink ją tvyrojo keistas, aitrus kvapas — geležies, žalios mėsos ir dar kažko, ko mėsininkas negalėjo atpažinti.
Gandai greitai pasklido po turgų. Pardavėjai šnabždėjosi:
— Sako, maitina sūnaus šeimą.
— O gal šunis.
— O gal turi kokią nelegalią užeigą…
Mėsininkas netikėjo gandais, bet su kiekviena diena jo smalsumas augo. Vieną vakarą jis nusprendė ją sekti: palaukė, kol ji išeis iš parduotuvės, ir iš tolo nusekė paskui ją.
Moteris ėjo lėtai, bet užtikrintai, tempdama sunkų vežimėlį per apsnigtą kelią. Ji perėjo miesto pakraščius, praėjo apleistus garažus ir pasuko link senos gamyklos — tos, kuri buvo uždaryta jau dešimt metų.
Mėsininkas sustojo. Moteris įėjo į vidų ir dingo kartu su paketais.
Po dvidešimties minučių jis pamatė ją išeinančią — be nieko rankose. Apie mėsą nebuvo nė ženklo.
Kitą dieną scena pasikartojo. Trečią dieną mėsininkas neištvėrė. Palaukė, kol moteris dingo viduje, o tada pats tyliai įėjo paskui ją.
Gamyklos viduje tvyrojo keistas kvapas. Buvo girdėti duslūs, nerimą keliantys garsai. Kai mėsininkas pažvelgė pro plyšį sienoje, širdis pakilo į gerklę. Viduje buvo…
Už didelių grotų sėdėjo keturi milžiniški liūtai. Jų akys blizgėjo silpnoje lempos šviesoje. Ant grindų gulėjo kaulai ir švieži jautienos gabalai.
O kampe, ant seno fotelio, sėdėjo ta pati pagyvenusi moteris ir švelniai šnabždėjo:
— Ramiai, mano brangieji… netrukus turėsite savo kovą… žmonės ateis jūsų žiūrėti…
Mėsininkas atsitraukė išsigandęs, bet vienas iš liūtų staiga suriaumojo, o garsas aidu nuaidėjo per visą halę. Moteris atsisuko ir jį pamatė.
— Ką tu čia darai?! — sušnypštė.
Vyras pabėgo į lauką ir iš karto paskambino policijai.
Kai pareigūnai atvyko, jie buvo šokiruoti: moteris buvo buvusi zoologė. Po zoologijos sodo uždarymo ji pasiėmė kelis gyvūnus, kad juos „išgelbėtų“, bet greitai suprato, kad iš to gali uždirbti.
Už gamyklos buvo rasta arena ir nagų žymės ant sienų. Moteris organizavo nelegalias liūtų kovas, kurias slapta stebėdavo turtingi žiūrovai.
