Edukologė ir verslininkė Austėja Landsbergienė pasidalijo džiugia žinia – po beveik septynerius metus trukusio darbo jai buvo įteiktas juodasis kyokushin karatė diržas. Žinoma moteris neslepia, kad šis pasiekimas pareikalavo milžiniško ryžto, disciplinos ir daugybės valandų treniruočių.
Socialiniuose tinkluose ji atvirai papasakojo apie kelią, kuris prasidėjo nuo kuklaus tikslo pasiekti mėlyną diržą. Tačiau vienas trenerės pasakytas sakinys pakeitė jos požiūrį.
„Juodas diržas yra baltas diržas, kuris nepasidavė“, – šiuos žodžius Austėja prisimena iki šiol. Būtent tada ji nusprendė, kad svarbiausia – nepasiduoti, kad ir kiek laiko tai užtruktų.
Per beveik septynerius metus ji treniravosi tris ar keturis kartus per savaitę, nepriklausomai nuo to, kur tuo metu buvo. Karatė lydėjo ją komandiruotėse ir atostogose – Islandijoje, Vokietijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Italijoje, Prancūzijoje, Tenerifėje, Meksikoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Jungtinėse Valstijose ir daugybėje kitų vietų.
Treniruotės vykdavo ten, kur tik pavykdavo rasti bent šiek tiek laisvos erdvės – viešbučių kambariuose, koridoriuose, sporto salėse, kiemuose, terasose, prie baseinų, kalnuose ar net viešbučio fojė. Jei nepavykdavo prisijungti prie trenerės nuotoliniu būdu, ji savarankiškai kartodavo technikos elementus.
Austėja prisipažino, kad pradžioje apie naują pomėgį net nepasakojo savo šeimai. Ji buvo nusprendusi apie tai prabilti tik išlaikiusi pirmąjį egzaminą.
„Grįžau namo su kimono ir oranžiniu diržu“, – prisiminė ji.
Pasak jos, susidomėjimas kovos menais gimė dar vaikystėje, kai žavėjosi kovos menų filmais. Vis dėlto anuomet laiko tam neatsirado, todėl svajonę įgyvendinti pavyko tik gerokai vėliau, kai paaugo vaikai.
Ji taip pat itin šiltai atsiliepė apie treneres ir visą kyokushin bendruomenę. Anot Austėjos, vasaros stovyklos padėjo ne tik tobulinti techniką, bet ir susirasti naujų bičiulių bei išmokė nebijoti išeiti iš komforto zonos.
Verslininkė neslepia, kad kartais susidurdavo ir su skeptišku požiūriu, jautėsi stebima bei vertinama griežčiau nei kiti. Vis dėlto, kaip pati sako, palaikymo sulaukė kur kas daugiau nei kritikos, o tai suteikė motyvacijos judėti pirmyn.
Nors juodasis diržas tapo svarbiu gyvenimo pasiekimu, Austėja pabrėžia, kad tai nėra jos kelionės pabaiga. Ji sako norinti ir toliau gyventi su karatė, nes šis sportas tapo neatsiejama jos kasdienybės dalimi.
Po egzamino emocijų ji neslėpė – prisipažino apsiverkusi prisiminusi visą nueitą kelią ir žmones, kurie buvo šalia.
Austėja taip pat padėkojo savo vyrui Gabrieliui ir vaikams, kuriuos vadina didžiausiais savo palaikytojais. Anot jos, būtent šeimos supratimas ir palaikymas leido neatsisakyti užsibrėžto tikslo net tada, kai didžioji dalis vasarų buvo skirta pasiruošimui egzaminams.
Žinomos moters įrašas socialiniuose tinkluose sulaukė didžiulio dėmesio – tūkstančiai žmonių sveikino ją su išskirtiniu pasiekimu ir linkėjo sėkmės tęsiant naująjį etapą.
