Įdomu žinoti
Aš užaugau galvodama, kad turiu labai paprastą šeimos istoriją. Mama, tėtis ir aš. Be paslapčių, be dramų, be sudėtingų santykių. Mama mirė, kai man buvo septyneri. Tai buvo
Man buvo aštuoniolika, kai susipažinome. Aš ką tik baigiau mokyklą, galvoje sukosi studijos, kelionės, laisvė. Jis buvo metais vyresnis ir jau tada atrodė ramesnis nei visi aplink. Po
Mano sūnui buvo devyneri, kai įvyko tas pokalbis. Iki tol aš jį laikiau idealiu vaiku. Jis niekada neverkė be priežasties, nekėlė isterijų, pats ruošdavo pamokas ir visada sakydavo
Man buvo 33-eji, kai ištekėjau. Ne todėl, kad labai svajojau apie vestuves, o todėl, kad atrodė logiška. Jis buvo stabilus, turėjo darbą, mokėjo už butą, o man sakė,
Man buvo 16 metų, kai mama paliko mane dirbti kepykloje ir negrįžo tą vakarą. Tuo metu aš maniau, kad tai tik laikinas sprendimas. Dabar žinau — tai buvo
Tą nuotrauką mačiau šimtus kartų. Ji visada buvo ten.Ant apatinės lentynos, šalia senų romanų ir gelstančių nuotraukų albumų. Vaikystėje ji man reiškė tik vieną dalyką – šeimą. Mama.Aš.Ir
Ilgą laiką galvojau, kad su savo dukra turime atvirą ir stiprų ryšį. Ne tokį, apie kurį kalbama garsiai ar kuriuo giriamasi, bet ramų, kasdienį. Mes gyvenome kartu dviese
Kai mirė mano mama, man atrodė, kad kartu su ja išėjo ir paskutinė aiški mano gyvenimo dalis. Ji visada buvo ta, kuri palaikė tvarką šeimoje – ne tik
Aš užaugau manydama, kad mano vaikystė buvo visai normali. Ne ypatinga, ne tragiška, tiesiog paprasta. Mes gyvenome dviese – aš ir mama – nedideliame bute miesto pakraštyje. Tėvo
Aš visada buvau iš tų žmonių, kurie tiki pastovumu. Man atrodė, kad jei kasdien darai tuos pačius paprastus dalykus – keltis tuo pačiu metu, gerti kavą iš to