Mano vestuvių diena buvo viena iš tų, apie kurias svajoji nuo vaikystės. Ne todėl, kad viskas buvo tobula, o todėl, kad aš jaučiausi rami. Stovėjau šalia vyro, kurį
Ilgą laiką aš galvojau, kad šeimos nuotraukos yra tik atminties fragmentai. Kad jos fiksuoja akimirkas, bet ne tiesą. Mūsų atveju viskas buvo kitaip. Tos dvi nuotraukos tapo riba,
Tą žiemos vakarą aš grįžau namo vėliau nei įprastai. Sniegas krito tankiai, bet be vėjo, tarsi kažkas sąmoningai stengtųsi užgesinti visus garsus. Mūsų gatvė buvo beveik tuščia, tik
2016 metais mano pasaulis buvo labai paprastas. Mokykla, kiemas, vakarienė ir lova. Bet buvo vienas dalykas, kuris visą tą pasaulį laikė kartu. Meškiukas. Aš net nepamenu, kada jis
1993 metais mūsų pasaulis buvo labai mažas. Du kambariai, virtuvė ir siauras koridorius, kuriame visada kvepėjo skalbimo milteliais. Mano sesers lovelė stovėjo prie sienos, o mano lova —
Aš gimiau 1995 metų rudenį mažame Lietuvos kaime, kuriame gyveno mažiau nei šimtas žmonių. Mūsų namai stovėjo lauko gale, prie senos medinės daržinės, kurią tėvas pastatė savo rankomis
2001 metais mes gyvenome name, kuris mums nepriklausė. Jis buvo senas, girgždantis, su nelygiomis grindimis ir amžinu skersvėju. Bet tai buvo vienintelė vieta, kur tuo metu galėjome būti
Aš visada maniau, kad motinystė ateina su aiškiomis taisyklėmis. Kad yra tam tikra tvarka, kurią visi kažkaip intuityviai supranta ir seka. Tačiau mano šeimoje taip nebuvo niekada. Su
Aš niekada nemaniau, kad tapsiu mama vėlai. Jaunystėje man atrodė, kad viskas įvyks savaime, tinkamu laiku, be didelių pastangų. Tačiau gyvenimas turėjo kitų planų. Su vyru susipažinome, kai
Aš tapau mama būdama trisdešimt septynerių. Tai nebuvo lengvas sprendimas, bet jis buvo sąmoningas. Mes su vyru ilgai laukėme, kol jausimės pasiruošę. Kai gimė sūnus, mūsų gyvenimas apsivertė.