loneliness
Vokas atėjo antradienio rytą, ant jo stovėjo drebančia ranka užrašytas adresas „Tam, kas žino, kur dabar yra Danielis Carteris“, o paštininkas stovėjo ant mano verandos, atsisakydamas įkišti jį
Senasis vyras, kuris grąžino mano dingusį sūnų, niekada nepakilęs iš savo sulūžusios kėdės – taip aš prisiminsiu Michaelį, kaimyną, kurio vos sveikindavausi penkerius metus, kol vieną dieną mano
Senukas iš kaimynystės mirė antradienį, ir tik mano aštuonmetis sūnus bei klajojantis šuo atėjo į jo laidotuves. Nė vieno tolimos giminaičio, nė vieno seno draugo – tik nusibodęs
Senelis kasdien sėdėdavo ant tos pačios suoliuko, laikydamas nusidažiusį mėlyną pavadėlį rankose, o vieną rytą mažas berniukas pagaliau drįso paklausti – kur dingo šuo. Buvo ankstyvas ruduo mažame
Senolis kasdien sėdėdavo ant to paties suolo, žvelgdamas į vaikų žaidimo aikštelę tarsi lauktų to, kuris niekada neateis. Vaikai su spalvotais kamuoliais ir lipniais ledais lakstė pro jį,