Marija visada stengdavosi apsipirkti toje pačioje parduotuvėje. Maža mėsinė netoli jos namų garsėjo šviežumu ir kokybe. Pardavėjas ją pažinojo vardu, visada atidėdavo geriausius gabalėlius ir šypsodamasis: „Tik geriausi jums.“
Tačiau tą dieną už prekystalio stovėjo naujas vyras – aukštas, plonas vyras pavargusiu veidu. Jo žvilgsnis buvo keistas: iš pažiūros draugiškas, tačiau kažkaip nerimastingas.
„Ko užsisakysite?“ – paklausė jis, skubiai nusišluostydamas rankas.
„Jautienos kotletams“, – atsakė Marija.
Jis išsirinko gabalą, suvyniojo jį į popierių ir viskas atrodė visiškai normalu.
Namuose Marija išdėliojo pirkinius ir įjungė radiją – įprastą foninę muziką gamindama. Ji išsitraukė peilį ir pirmą kartą įpjovė mėsą. Tačiau vietoj laukiamos tekstūros ji pamatė kažką svetimo.
Pjūvio viduje ji pamatė kažką, suvyniotą į plastiką. Iš pradžių Marija pamanė, kad tai tik atsitiktinės gamyklos atliekos. Tačiau ištraukusi pakuotę, jos širdis nusirito: ji buvo tvarkingai surišta, tarsi kažkas būtų ją specialiai paslėpęs.
Jos rankos drebėjo, kai ji išvyniojo paketą. Viduje buvo pluoštas banknotų ir mažas popieriaus lapelis. Ant jo kreiva ranka buvo užrašyta:
„Jei skaitote tai, vadinasi, manęs nebėra.“
Marija panikavo ir numetė paketą ant stalo. Jos mintys sukosi: kieno tai pinigai? Kas parašė šį raštelį? Ar ji jį gavo netyčia?
Ji prisiminė naujojo pardavėjo žvilgsnį: įsitempusią šypseną, drebančias rankas, skubėjimą. Jos galvoje šovė mintis: „O kas, jeigu jis man davė šiuos pinigus tyčia?“
Naktis prabėgo kaip košmaras. Marija sėdėjo virtuvėje, spoksojo į pinigų maišelį ir nežinojo, ką daryti. Išmesti? Paslėpti? O gal pranešti policijai?
Ryte ji apsisprendė. Atvykusi į nuovadą, Marija viską papasakojo. Iš pradžių ja netikėjo, bet kai ji padėjo paketą ant stalo, pareigūnas susiraukė.
„Jūs pirmas čia“, – tyliai tarė jis. „Bet jūs ne pirmas, kuris tai rado.“
Paaiškėjo, kad mieste jau kelias savaites vyksta tyrimas. Keli žmonės atnešė policijai mėsos, o viduje rado identiškus paketus – su pinigais ir paslaptingomis žinutėmis. Visi laiškai buvo parašyti ta pačia ranka.
Tyrimo metu manyta, kad tai pogrindinis tinklas. Maiste paslėpti pinigai buvo panaudoti slapta perduodant „pakuotę“ iš vieno asmens kitam. Tačiau vienas iš žaidėjų dingo.
Marijos buvo paprašyta išsamiai apibūdinti pardavėją. Jos aprašymas atitiko vyro, kurio policija ieškojo ilgą laiką, aprašymą. Tai buvo buvęs mėsos perdirbimo fabriko darbuotojas, susijęs su nusikalstama organizacija. Pagal vieną versiją, būtent jis bandė „perduoti žinią“, bet galbūt tai darė tyčia per pirkėją, kad atkreiptų dėmesį. Juk jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau kažkas atskleis slėptuvę.
Marija atsidūrė kraują stingdančios istorijos centre. Ji negalėjo patikėti, kad įprastas mėsos pirkimas virto paslaptimi, susijusia su pinigais ir užuominomis apie mirtį.
Kas parašė šiuos užrašus?
Ar jų autorė buvo gyva?
Ir svarbiausia, kodėl ji tapo šio mėsos gabalo savininke?
Šie klausimai liko neatsakyti, ir Marija ilgai drebėdavo kaskart eidama pro tą mėsinę…
