Nuo Andrejaus mirties praėjo treji metai. Marijai tas laikas išsitiesė kaip amžinybė. Ji vis dar kalbėdavo su juo mintyse, kai virdavo kavą, kai eidavo į darbą, kai užmigdavo.
Kiekvieną sekmadienį ji eidavo į kapines – tvarkydavo kapą, sodindavo naujų gėlių ir pasakodavo jam apie savo savaitę. Tai tapo vieninteliu jos ritualu, palaikančiu gyvenimo pusiausvyrą.
Tas rytas buvo tylus, beveik bevėjis. Marija ėjo pažįstamu taku, laikydama baltų lelijų puokštę. Tačiau artėjant ji sustojo. Ant kapo jau gulėjo gėlės – šviežios, dar drėgnos nuo rasos.
Ji sustingo. Niekas, išskyrus ją, čia niekada nebuvo lankęsis. Nei draugų, nei giminaičių. Andrejus buvo uždaras vyras, beveik nebeliko artimųjų. Marija padėjo savo puokštę šalia jo ir staiga pastebėjo kažką tarp stiebų. Mažą, sulankstytą popieriaus lapelį.
Drebančiais pirštais ji išlankstė popierių. Ant jo tvarkingu rašysena buvo parašyta:
„Greitai pasimatysime.“
Marijos galva sukosi. Ji susmuko ant kelių. Aplinkui buvo tuštuma, tik lapų šnaresys. Ji vėl ir vėl skaitė žodžius, bandydama rasti paaiškinimą.
Tą vakarą namuose ji buvo nerami. Ji peržiūrėjo senas nuotraukas, laiškus, net žinutes telefone. „Gal kas nors juokauja?“ – pagalvojo ji. Tačiau jos viduje atšalo kitas jausmas – baimė ir keista nuojauta.
Kitą dieną ji nusprendė grįžti. Gėlės vis dar buvo ten, bet raštelis dingo. Jos vietoje buvo nauja puokštė, tokia pati. Ir vėl – šviežia.
Marija paskambino kapinių sargui, bet šis tik gūžtelėjo pečiais:
„Kiekvieną dieną kažkas palieka gėlių. Moteris su galvos apdangalu. Ji ateina ryte, prieš mums čia atvykstant.“
Marija pradėjo atvykti anksčiau. Kelias dienas iš eilės nieko. Tačiau ketvirtą rytą ji pastebėjo figūrą prie vartų. Prie Andrejaus kapo tikrai stovėjo moteris, pasilenkusi padėti puokštės. Marija suskubo, bet kai priėjo arčiau, ten nieko nebuvo. Tik pėdsakai drėgnoje žemėje.
Nuo to laiko ji buvo mačiusi gėles daug kartų daugiau. Kartais su juostele, kartais tiesiog šiaip. Tačiau daugiau raštelių nebuvo. Tik kartą, jo mirties metinių proga, ji vėl rado tą popierių. Ant jo buvo tik vienas žodis:
„Palauk.“
Dabar Marija nebeateina į kapines. Ji sako, kad mieliau jį prisimena gyvą. Tačiau kaimynai kartais praneša, kad sekmadieniais prie vartų mato moterį, vilkinčią tamsų paltą ir laikančią baltas lelijas.
