Aleksejus grįžo namo po įprastos dienos. Jo krepšys buvo permestas ant peties, mintys sutelktos į tai, ką gaminti vakarienei. Saulė jau leidosi, o kieme buvo tylu, beveik mieguista.
Jis jau buvo įkišęs raktą į spyną, kai akies krašteliu pastebėjo judesį prie kojų.
Iš pradžių tai atrodė kaip šaka. Stora, tamsi, žėrinti saulėje. Bet tada šaka pajudėjo.
Aleksejus sustingo. Ant apatinio laiptelio, lėtai ir sklandžiai raitydamasi, gulėjo didžiulė gyvatė.
Sekundės slinko kaip amžinybė. Jis girdėjo, kaip krūtinėje garsiai daužosi jo širdis, ir gerklė išdžiūvo. Gyvatė pakėlė galvą, ir jų žvilgsniai susitiko.
Jis neprisiminė, ar žengė žingsnį atgal. Tada dar vieną. Ir dar vieną.
Viskas, apie ką jis galėjo galvoti, buvo: „Ką?! Čia?! Miesto ribose?!“
Jis žinojo, kad netoliese yra nedidelis miškas. Bet kad toks padaras prišliaužtų prie pat namo… Tai negalėjo būti.
Ir tada, po kelių akimirkų, Aleksejus pastebėjo detalę, nuo kurios jam per nugarą perbėgo šiurpuliukai.
Aplink gyvatės kaklą buvo kažkas panašaus į antkaklį. Plona, tamsi juostelė, tarsi sena gumytė ar dirželis.
Tai nebuvo laukinė gyvatė.
Jis iškvietė gelbėtojus, nė nenusukdamas akių. Kol jie atvyko, Aleksejus stovėjo sustingęs, stebėdamas, kaip gyvatė tingiai slenka link durų, tarsi žinotų, kur eina.
Atvykę specialistai negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo reta rūšis, nevietinė šiame regione. Galbūt ji buvo prijaukinta, pabėgo ar paleista? Tačiau keisčiausia buvo tai, kad po antkakliu jie rado mažą metalinę etiketę.
Ant jos buvo išgraviruota:
„Nr. 7. Namai“.
Niekas niekada nesuprato, iš kur ji atsirado.
Tačiau nuo to laiko Aleksejus negalėjo ramiai grįžti namo – kiekvieną vakarą jis žvilgtelėdavo atgal į laiptus.
Ir kartais, ypač tyliais, šiltais vakarais, jam vėl atrodė, kad girdi tylų šnaresį prie durų…
