Viskas prasidėjo paprastą rytą mažame Europos kaimelyje Belvilyje.
Ūkininkas Džonatanas Ridas, aukštas vyras pilkšvais smilkiniais ir pavargusiomis akimis, šėrė savo gyvulius, kai išgirdo keistą garsą, sklindantį iš kiemo. Jo kiaulė Moli draskė žemę, tarsi po ja būtų paslėptas lobis.
„Ei, ką ten radai, paršeli?“ – nusijuokė jis, artėdamas.
Tačiau kai Moli pradėjo cypti ir trauktis, Džonatanas suprato, kad kažkas negerai. Žemė po ja buvo puri, ir iš jos sklido silpnas, pelėsio kvapas, primenantis seną molį ir geležį.
Jis paėmė kastuvą. Po poros minučių, maždaug pusės metro gylyje, iš žemės išlindo medinės dėžės kampas, apdengtas surūdijusiais vyriais.
Dėžė atrodė senovinė – mediena buvo pajuodusi, o spyna vos laikėsi.
Džonatanas paskambino kaimynams. Pirmoji atvyko ponia Greis, pagyvenusi našlė, gyvenanti netoliese. Už jos – paauglys Tomas, visada smalsus visokiomis paslaptimis.
„Neliesk, Džonai! Gal tai karinis daiktas?“ – sušuko ji, bet buvo per vėlu.
Vyras atsargiai laužtuvu atplėšė dangtį. Spragtelėjo spragtelėjimas, ir dangtis sugirgždėjo.
Visi sustingo.
Viduje gulėjo keisti daiktai: senovinė lėlė be akių, kelios nuotraukos išblukusiuose rėmeliuose ir metalinis medalionas, ant kurio išgraviruota 1913 metų data.
Po jais gulėjo vokas, užklijuotas antspaudų vašku ir su inicialais E.W.
„Galbūt tai iš Vilsonų namo? Jų dvaras čia stovėjo prieš šimtą metų“, – sušnibždėjo ponia Greisė.
Bet kai Džonatanas atplėšė voką, jo veidas išbalo.
Viduje gulėjo laiškas, parašytas senoviniu rašysenos raštu. Jame buvo parašyta:
„Jei skaitai tai, prakeiksmas vėl pabudo. Neliesk medaliono. Jis priklauso jai.“
Po laišku buvo nuotrauka – moteris ilga suknele, stovinti prie seno šulinio. O už jos – šešėlis, panašus į žmogaus siluetą su tuščiomis akimis.
Tomas nervingai nusijuokė:
„Nagi, tai pokštas. Tik baisi istorija.“
Bet staiga lėlė pajudėjo.
Visi suklykė. Džonatanas numetė dėžutės dangtį, o Molė vėl suklykė ir pabėgo.
Kitą dieną kaime pradėjo dėtis keisti dalykai: pienas per naktį surūgo, žmonių veidrodžiai įskilo, o senas šulinys už tvarto, kuriame Molė kasė, naktį pradėjo tyliai dejuoti.
Vietiniai gyventojai bandė įtikinti Džonataną grąžinti dėžę ten, kur ji buvo, bet ji dingo – kartu su laišku ir medalionu.
Po savaitės ūkis buvo apleistas. Žmonės sakė, kad kažkas naktį pasibeldė į jų duris ir pašaukė jų vardą… Džonatano balsu.
Dabar prie jo namo kabo ženklas:
„Nekask, nebent esi pasiruošęs sužinoti tiesą.“
O kiaulė Molė… jos daugiau niekas niekada nematė.
