Ji tiesiai šviesiai sako: „Aš esu gražiausia mergina planetoje. Ir visi vyrai tai žino.“
Jos vardas Alina Lipnitskaja – ir neįmanoma nuo jos atitraukti akių, nors kartais ir norisi.
Lieknas kūnas, aštrūs skruostikauliai, didžiulės akys, provokuojantis makiažas – kažkas tarp modelio, porcelianinės lėlės ir vaiduoklio. Socialiniuose tinkluose ji vadinama:
„estetikos deive“,
„kaulų karaliene“,
„mergina, kurios pavydi ir bijo vienu metu“.
Tačiau vos prieš kelerius metus ji buvo eilinė mergina – gyveno mažame miestelyje, svajojo tapti dizainere, valgė pyragus su draugėmis ir juokėsi iki ašarų. Senose nuotraukose matyti šiltas žvilgsnis, putlūs skruostai ir ryškios emocijos. Dabar ji – savo buvusio „aš“ šešėlis.
Viskas prasidėjo nuo nekalto sprendimo „numesti svorio vasarai“.
Pirmiausia, atsisakyti saldumynų.
Tada, sumažinti porcijas.
Tada nevalgyti po penkių.
Ir tada – visiška kontrolė:
pasninko dienos,
tris kartus per dieną svėrimasis,
mintys, kurios persekiojo ją dieną ir naktį.
Ir kuo lieknesnis darėsi jos liemuo, tuo daugiau žmonių ją sekė internete.
Komentarai pasipylė lyg konfeti:
„Tu tobula!“
„Štai koks turėtų būti grožis!“
„Aš atiduočiau viską, kad būčiau su tavimi.“
Ji pagavo šiuos žodžius kaip kvapą. Ir toliau mesti svorį.
Ji tapo įvaizdžiu – bet įvaizdis pradėjo gyventi jos vietoje.
Socialiniai tinklai pavertė Aliną simboliu. Tūkstančiai akių stebėjo, kaip nyksta jos svoris ir auga šlovė.
Ji demonstravo save – provokuojančios nuotraukos, tiesioginės transliacijos, atviri prisipažinimai.
Tačiau tarp eilučių buvo įskaitoma ir kai kas kita.
Ji kalbėjo apie baimę dingti.
Apie tylą, kurioje niekas negirdi.
Apie tai, kaip patiktukai nepakeičia šilumos.
„Aš neieškau dėmesio“, – kartą pasakė ji. „Aš tiesiog noriu būti tikrai pastebėta.“
Vieni rašo:
„Ji drąsi. Ji rodo tiesą. Ji neslepia.“
Kiti atsako:
„Ji pavojinga. Ji įkvepia ligai. Jos negalima romantizuoti.“
Psichologai skelbia pavojaus signalą. Žiniasklaida skelbia istorijas. Tėvai slepia jos nuotraukas nuo dukterų. Tačiau yra ir tokių, kurie mato giliau:
„Tai ne ažiotažas. Tai kova.“
Alina tapo eros, kurioje grožis yra ginklas, o kūnas – mūšio laukas, simboliu.
Kas ji dabar – mūza ar perspėjimas?
Šiandien ji žengia riba:
tarp saviraiškos ir savęs naikinimo,
tarp meno ir pagalbos šauksmo.
Kiekviena jos nuotrauka yra tarsi paveikslas.
Kiekviena transliacija yra prisipažinimas. Ji gali spindėti neoninėse šviesose, o po valandos šnabždėti: „Žmonės mane myli už tai, ką sukūrė. Bet jie nežino, ką praradau, kad tapčiau šia versija.“
