Ši istorija vyksta mažame Indijos kaimelyje prie Narmados upės kranto. Ten vaikai rytais maudosi, o moterys skalbia drabužius saulei leidžiantis. Niekas nesitikėjo, kad eilinė šilta diena virs tikru stebuklu.
Kaimo pakraštyje gyveno gauja benamių šunų. Tarp jų buvo mažytis šuniukas – raudonas, liesas, didelėmis ausimis. Jo vardas buvo Tiko. Vaikai dažnai maitindavo jį pyragais ir pienu, ir jis buvo įpratęs bėgioti pakrante, žaisti seklumose.
Tą dieną saulė buvo aukštai, oras virpėjo karščiu. Tiko nubėgo prie vandens atsigerti. Staiga pasigirdo pliaukštelėjimas – ir viskas įvyko per kelias sekundes. Iš drumstos upės iššoko galingi krokodilo žandikauliai. Šuniukas sucypė ir dingo po vandeniu.
Žmonės krante rėkė, bet niekas nespėjo pajudėti.
Niekas – išskyrus ją.
Netoliese esančiame medyje sėdėjo maža pilka beždžionėlė. Jos vardas buvo Čika. Ji buvo prijaukinta – ji dažnai ateidavo į šventyklą vaisių. Tačiau tą akimirką ji nė nesudvejojusi nušoko nuo šakos.
Visi stebėjo, kaip ji neįtikėtinu greičiu nėrė į upę. Bangos taškėsi į visas puses, o vanduo kunkuliavo. Krokodilas, pajutęs judesį, apsisuko. Tačiau beždžionė jau buvo griebusi žvėries uodegą. Ji staigiai trūktelėjo, aplink save iškeldama vandens fontaną, bet Čika jos nepaleido.
Po kelių akimirkų ji nėrė ir išniro su kažkuo letenose.
Tai buvo Tiko. Maža, šlapia, beveik negyva.
Ji nušoko atgal ant kranto, priglaudusi šuniuką prie krūtinės. Žmonės pribėgo. Krokodilas dingo gelmėse, ir vanduo vėl nurimo. Beždžionė atsargiai padėjo šuniuką ant smėlio ir, kaip žmogus, pradėjo laižyti jo kailį, baksnodama snukį.
Po kelių sekundžių jis pradėjo kvėpuoti. Tyliai. Tada garsiau.
Šuniukas suinkštė. Minia aiktelėjo.
Beždžionė atsisėdo šalia, letenomis laikydama Tiko, ir pažvelgė į žmones – tarsi norėdama įsitikinti, kad dabar saugus.
Ši scena truko tik minutę, bet visas kaimas apie ją kalbėjo. Šventyklos kunigai Tiko vadino „upės siela“. Žmonės pradėjo jai nešti bananus ir riešutus, o kaimo gyventojai netgi pastatė nedidelę šventovę su paveikslu, ant kurio sienos kabojo beždžionė, laikanti šuniuką.
Tiko užaugo ir tapo stipriu, drąsiu šunimi. Jis dažnai bėgiodavo tais pačiais krantais, ir sakoma, kad kaskart išgirdęs beždžionių klyksmą kažkur medžių viršūnėse, jis pakeldavo galvą ir tyliai suinkšdavo – tarsi atpažindamas jų balsą.
