Tai nutiko sausį, tą retą akimirką, kai greitkelis netoli Tverės atrodo begalinis, baltas ir beveik negyvas. Vakaras jau virto naktimi, sniegas mirgėjo priekinių automobilių šviesose, o oras buvo toks šaltas, kad net variklis dūzgė dusliu, pavargusiu urzgimu.
Grįžome namo po Naujųjų metų atostogų – aš, mano žmona ir šuo, susisukę galinėje sėdynėje. Radijas tyliai šnypštė, o lauke slinko lengva sniego pusnis.
Viskas prasidėjo nuo automobilio priešais mus – sidabrinio sedano. Jis važiavo šiek tiek greičiau nei mes, užtikrintai, jo priekiniai žibintai nuolat švieso. Tačiau staiga, tarsi dėl kokio nors absurdiško atsitiktinumo, jo priekinės dešinės durelės atsidarė – tiesiai automobilio viduryje.
Priekinių žibintų blyksnis užfiksavo akimirką: durelės suvirptelėjo, į automobilį įskrido sniegas, o pro dureles vienas po kito pradėjo skristi tamsūs daiktai. Pirmiausia krepšys, paskui kažkoks skuduras, tada kažkas blizgančio ir apvalaus, panašaus į stiklainio dangtelį.
Tada akimirką pamačiau lėlę – vaikišką lėlę su apdriskusia suknele ir viena kasa. Vėjas ją nupūtė, ir ji dingo po ratais. Priekyje važiavęs automobilis nesulėtino greičio. Durys trenkėsi į galą, ir keisti daiktai toliau lėkė į kelią, tarsi kažkas viduje bandytų kažko atsikratyti – skubiai, desperatiškai.
Sulėtinau greitį ir įjungiau avarinius žibintus. Už manęs sustojo kitas automobilis – senas „Passat“. Išlipo vyras su tamsia striuke ir skrybėle, garuojančiu kvėpavimu. Jis priėjo, prisimerkęs nuo pūgos.
„Ar ir tu tai matei?“ Artėjome prie vietos, kur viskas krito. Sniegas buvo nusėtas lopais – audinio gabalais, keliomis nuotraukomis, senu dienoraščiu, beveik permirkusiu sniegu, vaikiška pirštine su baltu bumbulu.
Paėmiau dienoraštį. Ant viršelio buvo kačiuko nuotrauka ir užrašas: „Maša, 2003“. Puslapiai buvo drėgni, bet žodžiai vis dar buvo įskaitomi: „Mama sakė, kad išvažiuosime ir niekada negrįšime…“ „Tėtis vėl išprotėjo. Paslėpiau laišką dėžutėje po lova…“
Stovėjau pūgos viduryje, laikydama šį mažą dienoraštį, ir jaučiau šaltį, slenkantį ne tik į pirštus, bet ir po oda. Tuo tarpu sedanas jau buvo dingęs už sniego uždangos. Jokių bandymų sustoti, jokių signalų. Tik vėjas, nešiojantis kažkieno praeities fragmentus ant kelio. Vyras šalia manęs tyliai atsiduso:
„Gal jie išmetė šiukšles?“ Papurčiau galvą.
„Ne. Tokių daiktų netyčia neišmeti.“ Surinkome viską, ką galėjome, ir sudėjome į dėžę.
Sniegas greitai uždengė vėžes, tarsi bandydamas ištrinti šį keistą epizodą. Vėliau radinius perdaviau policijai. Po kelių dienų sulaukiau skambučio: automobilio savininkė rasta. Trisdešimt aštuonerių metų moteris. Ji važiavo viena.
Ji sakė, kad durys tiesiog blogai užsidarė, o tie daiktai buvo seni, nereikalingi, iš jos vaikystės. Tačiau kai jai parodė dienoraštį, ji ilgai tylėjo, o tada pravirko. Paaiškėjo, kad tie daiktai buvo viskas, kas liko iš jos jaunesniosios sesers, kuri mirė prieš dvidešimt metų. Ji juos vežė į sąvartyną, kad „pradėtų iš naujo“.
O tada pūga atvėrė duris, tarsi pati žiema būtų nusprendusi, kad praeities negalima tiesiog išmesti. Ir aš pagalvojau: galbūt visa tai įvyko dėl priežasties. Galbūt yra dalykų, kurių net sniegas negali palaidoti.
