Viešbutis skendi šviesose. Svečių juokas apačioje nutilo, kai pavargusi, bet laiminga Ema uždarė savo kambario duris. Viskas buvo tobula: šampanas, rožės, silpnas kvepalų kvapas ant pagalvės. Tik dabar, tyloje, jos širdis plakė kitaip – tarsi per garsiai.
Jos vyras stovėjo balkone ir kalbėjo telefonu. Ema nusiėmė šydą, iškvėpė ir atsisuko į lovą. Tarp rožių žiedlapių kažkas žibėjo. Mažas žiedas, senas ir blankus. Ji jį pakėlė ir pamatė graviūrą:
„Grįžau.“
Akimirką ji pamanė, kad tai tik pokštas. Bet iš kur tas žiedas ant jų lovos?
Iš vonios kambario pasigirdo garsas – tylus, tarsi kas nors judintų rankšluostį. Jos vyras vis dar buvo lauke. Vonios kambario durys lėtai drebėjo skersvėjyje.
„Aleksai?“ – pašaukė ji, bet atsakė tik lašančio vandens garsas.
Ema priėjo arčiau. Ore tvyrojo drėgmės kvapas. Pro plyšį po durimis skverbėsi blanki šviesa. Žiedas jos rankoje pasidarė ledinis. Ji pakėlė galvą ir išgirdo šnabždesį, užkimusį, tarsi sklindantį iš po vandens:
„Pažadėjau… būti ten.“
Ji taip stipriai suspaudė žiedą, kad net skaudėjo. Ji žengė žingsnį ir pastūmė duris.
Vonios kambarys buvo tuščias. Tik veidrodis buvo aplipęs rasa. Ant stiklo kažkas buvo užrašęs:
„Nemanei, kad ištekėsi už kito, ar ne?“
Šviesa sumirksėjo. Už jos pasigirdo balkono durų atsidarymo garsas.
Ema atsisuko – bet jos vyro kambaryje nebebuvo.
