Rytas prasidėjo įprastai: išėjau į savo sodą palaistyti gėlynų ir įsitikinti, kad vietinės katės vėl nepridarė netvarkos. Tačiau vos pravėrus vartus, mane užplūdo sunkus, šleikštus kvapas. Toks tirštas, kad oras pasidarė lipnus.
Žengiau žingsnį, paskui dar vieną… ir sustingau, tarsi įsmingęs į žemę. Kažkas gulėjo šalia lysvės, šiek tiek drebėdamas.
Prie akių iškilo keista masė, rausvai rausva, blizganti, tarsi padengta šlapia plėvele. Iš jos sklido bjaurus kvapas, primenantis supuvusią mėsą. Atsitraukiau: širdis nusirito, delnai prakaitavo, o mintys buvo chaotiškos.
„Kas čia per bjaurybė? Koks kirminas? Gyvūno fragmentas? Arba… kas žino ko?!“
Drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną, nufotografavau radinį ir iškart pradėjau ieškoti „Google“. Ieškojau:
„raudonas gleivėtas, kvepia dvėsena“.
Ir tada mane perbėgo šiurpuliukas. Pačioje pirmoje nuorodoje buvo parašyta: „Anthurus archeri – velnio pirštai. Vienas baisiausių grybų planetoje.“
Paaiškėjo, kad šis šiurpus padaras nėra koks nors mokslinės fantastikos organizmas ar mėsos gabalas, o grybelis, kuris kažkada augo tik Australijoje, o dabar čia klesti.
Iš pradžių jis atrodo kaip tankus baltas „kiaušinis“. Tada jis plyšta, atidengdamas raudonus ataugas, primenančias nagus, letenas ar demoniškus pirštus.
Šie „pirštai“ yra padengti lipnia medžiaga, kuri tyčia kvepia dvėsena: kvapas skirtas pritraukti muses, kad jos galėtų platinti sporas.
Žmonės, kurie jį pamato pirmą kartą, dažnai mano, kad netyčia aptiko ateivio ar mirusiojo palaikus. Kai kurie netgi skambina pagalbos tarnyboms, įsitikinę, kad atskleidė nusikalstamą veiklą. Bet tai tik grybų pasaulio atstovas. Labai egzotiška, šiurpu, bet visiškai natūralu.
Nuo tada vengiu tos gėlyno. Daugiau nerizikuoju ten nieko laistyti. Tegul būna. Geriausia nesiginčyti su gamta, ypač su tokia.
