Ana visada buvo sveika. Ji retai sirgdavo, gyveno aktyvų gyvenimo būdą ir iki to ryto niekas nežadėjo bėdų. Viskas prasidėjo nuo įprasto silpnumo – galvos svaigimo, lengvo spaudimo krūtinėje. „Pervargimas“, – nusprendė ji ir užsiregistravo pas savo šeimos gydytoją.
Gydytojas paskyrė keletą tyrimų ir nusiuntė ją ultragarsiniam tyrimui – tiesiog atsargumo sumetimais. Ana tą rytą atvyko į kliniką: baltos sienos, antiseptiko kvapas, eilė vienodai pavargusių veidų. Ji atsisėdo ant apžiūros stalo, slaugytoja įjungė aparatą, ir kambarį užpildė tylus aparato dūzgimas.
„Atsipalaiduokite“, – tarė gydytoja, jauna moteris švelniu balsu. „Pažiūrėkime.“
Ana spoksojo į lubas, klausydamasi, kaip daviklis slysta jos oda. Ekrane mirgėjo šešėliai – paprastos, neaiškios formos. Gydytoja tylėjo, žvelgdama į jį. Tada ji priartino vaizdą, pakeitė kampą ir suraukė antakius.
„Keista“, – sumurmėjo ji. „Ar tikrai nesate nėščia?“
Ana nusišypsojo. „Negaliu būti nėščia. Aš net neturiu gimdos.“
Gydytoja pažvelgė į ją. Ekranas tyliai – ritmiškai, greitai – pypsėjo.
„Klausyk“, – sušnibždėjo ji, pasukdama garsiakalbį į save.
Iš jo pasigirdo širdies dūžis. Garsus, aiškus. Bet iškart po jo – antras. Tylesnis. Sunkesnis.
Du ritmai. Visiškai skirtingi.
Ana išbalo.
„Kas tai?“ Jos balsas drebėjo.
Gydytoja tylėjo, jos žvilgsnis įsmeigtas į monitorių.
„Vienas ritmas yra tavo“, – galiausiai tarė ji. „Antrasis… Nesuprantu, kur jis yra. Jis ne širdyje. Jis apačioje. Tarsi kažkas kitas… gyvena tavyje.“
Ekranas šiek tiek mirgėjo, o šešėlis ant monitoriaus pajudėjo.
