Mažas berniukas važiavo šaligatviu savo senu, girgždančiu ir surūdijusiu dviračiu. Grandinė skleidė tokį garsą, kad jis aidėjo per visą gatvę. Praeiviai atsisukdavo ir žiūrėdavo į jį su nepasitenkinimu. Vieniems trukdė triukšmas, kiti kraipė galvas pamatę nutrintą rėmą ir surūdijusias stipinus.
Tačiau berniukui tai nerūpėjo. Tą dviratį jam padovanojo tėtis. Jis buvo senas, garaže nudažytas teptuku, su subraižyta sėdyne. Kitiems tai buvo tik metalo krūva, bet jam tai buvo svajonės išsipildymas. Jis važiavo šypsodamasis, tvirtai laikydamas vairą.
Šalia jo sulėtino policijos automobilis. Iš jo išlipo policininkas. Aukštas, su tamsia uniforma ir rimtu veidu. Rankos mostu jis sustabdė berniuką.
— Iš kur gavai šį dviratį?
— Tėtis man jį padovanojo, — tyliai atsakė berniukas.
— Turi kokius nors dokumentus? Kvito kopiją? — paklausė policininkas.
Bernius sutrikęs papurtė galvą. Jis nesuprato, apie ką kalba pareigūnas. Jis tiesiog važiavo dviračiu.
Policininkas atidžiai apžiūrėjo dviratį. Perbraukė ranka per surūdijusį rėmą, patraukė grandinę. Ji dar garsiau sugirgždėjo. Pareigūnas suraukė antakius.
— Su tokiu dviračiu važiuoti negalima. Tai pavojinga.
Staiga jis išplėšė dviratį berniukui iš rankų. Pakėlė jį ir iš visų jėgų trenkė į asfaltą. Metalas trenkėsi į betoną dusliu garsu. Berniukas sušuko.
Policininkas žengė žingsnį atgal ir stipriai spyrė į priekinį ratą. Stipinai išsikreipė, ratas susilenkė. Jis dar smogė į rėmą. Pasigirdo traškesys, vairas pasisuko į šoną, o grandinė nukrito ir bejėgiškai pakibo.
— Ne! Prašau! Tai tėčio dovana! Aš nieko blogo nepadariau! — berniukas verkė jau nebesusivaldydamas, braukdamas ašaras purvinomis rankomis.
Tačiau policininkas nesustojo. Jis dar kelis kartus trenkė į rėmą, kol šis visiškai susikraipė. Senasis dviratis gulėjo ant asfalto kaip sulūžęs žaislas.
Aplink pradėjo rinktis žmonės. Kažkas išsitraukė telefoną, kitas tik papurtė galvą. Gatvė nuščiuvo. Girdėjosi tik vaiko verksmas.
Policininkas sunkiai atsiduso, pažvelgė į sudaužytą dviratį, o tada į berniuką. Ir tada jis padarė tai, kas visus paliko be žado.
Pareigūno veidas nebebuvo griežtas. Jis priklaupė prie berniuko ir ramiai pasakė:
— Su tuo dviračiu galėjai rimtai susižeisti. Stabdžiai beveik neveikia. Rėmas įtrūkęs. Tai tikrai pavojinga.
Berniukas kūkčiojo, nesuprasdamas, kodėl reikėjo viską padaryti būtent taip.
Policininkas atsistojo, paėmė jį už rankos ir nusivedė per gatvę. Žmonės nustebę prasiskyrė. Jie įėjo į artimiausią žaislų parduotuvę.
Po kelių minučių jie išėjo. Policininkas vedė visiškai naują dviratį — blizgantį, su švytinčiu rėmu, plačiais ratais ir garsiu skambučiu.
Jis sustojo prieš berniuką ir pakišo jam vairą.
— Šitas saugus. O tavo tėtis tikrai norėtų, kad važinėtum būtent tokiu.
Berniukas stovėjo sustingęs. Jis negalėjo tuo patikėti. Atsargiai palietė vairą, tarsi bijodamas, kad tai tik sapnas. Ašaros vėl nuriedėjo jo skruostais, bet šį kartą tai buvo džiaugsmo ašaros. Jis apkabino policininką, prispausdamas veidą prie jo uniformos.
Gatvė, kuri dar prieš akimirką šnabždėjosi su pasipiktinimu, dabar į viską žiūrėjo visai kitaip. Žmonės šypsojosi.
O berniukas atsisėdo ant savo naujo dviračio ir pirmą kartą po ilgo laiko pajudėjo pirmyn nebe su girgždančia surūdijusia grandine, o lydimas švaraus skambučio garso.
