Legendinis Lietuvos estrados atlikėjas Algis Frankonis per savo ilgą karjerą patyrė tai, apie ką daugelis anuomet galėjo tik svajoti. Jis koncertavo įvairiose Sovietų Sąjungos vietose, lankėsi Europoje, Kuboje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, dainavo aukščiausio rango pareigūnams ir sulaukė tarptautinio dėmesio. Vis dėlto už ryškaus sceninio gyvenimo slypėjo ir sudėtingi pasirinkimai, emigracija bei metai, kuriuos pats atlikėjas šiandien vadina savotiška tremtimi.
Šiandien Algis jau septyniolika metų gyvena Lietuvoje, o jo žmona Liuda liko Gran Kanarijoje. Nors sutuoktiniai kasdienybę kuria skirtingose valstybėse, jų ryšys nenutrūko. Jie bendrauja, susitinka, kai tik gali, ir džiaugiasi tuo, kad dabar kiekvienas turi daugiau laisvės gyventi pagal savo ritmą.
Atlikėjas sako tokį šeimos modelį vertinantis teigiamai. Kai augino dukrą Loretą, abu su žmona daugiausia dėmesio skyrė šeimos gerovei ir jos ateičiai. Dabar, kai dukra jau suaugusi, sutuoktiniai gali daugiau laiko skirti asmeniniams pomėgiams.
Su Liuda Algis susipažino tuomet, kai jų muzikinei grupei prireikė solistės. Kūrybinis bendradarbiavimas netrukus peraugo į artimą ryšį ir šeimą.
Pats atlikėjas užaugo gausioje šeimoje – buvo trečias iš keturių brolių. Dar vaikystėje jis matė, kiek daug dirba mama, todėl anksti ėmė prisidėti prie šeimos gerovės. Vos dvylikos kartu su broliu grodavo vestuvėse ir uždirbtus pinigus atiduodavo mamai.
Vėliau Algis įgijo šaltkalvio profesiją, dirbo gamykloje, lankė vakarinę mokyklą ir siekė muzikinio išsilavinimo. Jis prisipažįsta iki šiol gebantis pats atlikti daugelį buities bei remonto darbų.
Didžiulę gyvenimo dalį užėmė muzika. Dar sovietmečiu Frankoniai keliavo po įvairias šalis, koncertavo Kuboje, Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje. Amerikoje jie lankėsi Baltuosiuose rūmuose, Jungtinių Tautų būstinėje ir susitiko su įtakingais politikais.
Tačiau tokios kelionės buvo griežtai kontroliuojamos. Kolektyvus lydėdavo saugumo atstovai, o atlikėjams nebuvo leidžiama laisvai vaikščioti ar kalbėti apie tai, ką iš tiesų matė Vakaruose. Grįžus į Lietuvą tekdavo nutylėti tikrąjį įspūdį apie laisvesnį ir spalvingesnį gyvenimą už geležinės uždangos.
Nors šlovė suteikė daug galimybių, pats Algis sako žinomumo niekada nemėgęs. Nuolatinis dėmesys ir žmonių smalsumas jį vargino, todėl išvykęs į Ispaniją džiaugėsi galėdamas gatvėje būti neatpažintas.
Sprendimą persikelti į Gran Kanariją lėmė sudėtinga situacija Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. 1991 metais menininkams darbo beveik neliko, todėl šeima pasinaudojo galimybe išvykti koncertuoti į Ispaniją. Vis dėlto atvykus planuotas kontraktas žlugo, o šeima liko be santaupų ir aiškios ateities.
Padedami draugų, Algis su žmona pradėjo koncertuoti viešbučiuose, miesto renginiuose ir įvairiose programose. Vėliau pažįstami pasiūlė administruoti nedidelį viešbutį ir tapti jo akcininkais.
Nors oficialiai jis buvo vadovas, realybėje teko dirbti visus įmanomus darbus. Algis stovėdavo už baro, gamindavo pusryčius, tvarkydavo kambarius, dažydavo ir remontuodavo tai, ką kiti atlikdavo nekokybiškai.
Nuolatinė darbuotojų kaita, klientų skundai ir finansinė įtampa ilgainiui tapo sunkiai pakeliami. Atlikėjas neslepia, kad šis darbas jį emociškai sekino ir atėmė iš jo svarbiausius kūrybinio gyvenimo metus.
„Mane tas darbas žlugdė. Tai buvo savotiška tremtis į Gran Kanariją“, – atvirai prisipažino jis.
Vis dėlto šeima viską darė dėl dukros ateities. Loreta mokėsi Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, o šiandien gyvena Los Andžele. Tėvas su dukra palaiko itin glaudų ryšį – kasdien kalbasi telefonu, kartu kuria dainas, filmuojasi vaizdo klipuose ir kartais koncertuoja.
Algis neslepia, kad dukra jį nuolat lepina staigmenomis, kelionėmis ir rūpesčiu. Jis didžiuojasi tuo, kokia ji tapo, nors pats pripažįsta, kad anuomet galėjo būti švelnesnis tėvas. Pasak jo, sovietmečio šeimose jausmai dažnai būdavo slepiami, todėl tėvai savo vaikams ne visuomet mokėjo parodyti pakankamai šilumos.
Šiandien atlikėjas džiaugiasi gera sveikata ir itin aktyviu gyvenimu. Jis sportuoja, važinėja dviračiu ir riedučiais, slidinėja, prižiūri sodą, rašo eiles, kuria muziką ir groja įvairiais instrumentais.
Vis dėlto viena tema jam iki šiol kelia kartėlį – menka pensija ir neįskaičiuotas sovietmečiu sukauptas darbo stažas. Algis sako, kad jam siūloma pateikti prieš kelis dešimtmečius užsienyje vykusių koncertų pažymas, nors praktiškai tai beveik neįmanoma.
Jo teigimu, ši problema paliečia ne tik jį, bet ir daugelį jo kartos menininkų. Žmonės, kuriems kadaise plojo pilnos salės, šiandien neretai sunkiai suduria galą su galu, o jų indėlis į Lietuvos kultūrą lieka nepakankamai įvertintas.
Nepaisant visų išbandymų, Algis Frankonis šiandien sako esantis laimingas. Jis turi namus Lietuvoje, puoselėja sodą, kuria muziką ir džiaugiasi laisve gyventi taip, kaip pats nori. Didžiausia jo vertybė išlieka artimas ryšys su dukra, šeima ir galimybė kiekvieną dieną pasitikti su naujomis idėjomis.
