Dainininkė Donata Virbilaitė apsilankė atgimusiame Broniaus Kutavičiaus kūrinyje „Strazdas – žalias paukštis“, kuris šiandien į sceną grįžta jau visai kitame istoriniame kontekste. Atlikėja prisipažino spektaklį stebėjusi ir profesionalės akimis, tačiau labiausiai ją palietė mintis apie tokio meno išsaugojimą ateinančioms kartoms.
2023 metais kompozitoriaus B. Kutavičiaus gimtajame Panevėžyje atgaivintas kūrinys kalba kartai, kuri pati nepatyrė sovietinės priespaudos, o nepriklausomybę priima kaip savo gyvenimo tikrovę. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus pabrėžia, kad būtent todėl istorinės atminties išsaugojimas šiandien tampa itin svarbus.
„Mano močiutė sako, kad žmonės pradeda karus dažniausiai tada, kai pamiršta ankstesnius. Kai dingsta istorinė atmintis“, – sakė I. J. Šimkus. Pasak jo, gimusieji po 1990-ųjų vis labiau tolsta nuo skaudžiausių Lietuvos istorijos įvykių, todėl svarbu suprasti, kokia kaina buvo sumokėta už dabartinę laisvę.
Spektaklyje Antano Strazdelio istorija tampa platesnio Lietuvos valstybingumo pasakojimo dalimi. Dirigento teigimu, kūrinys primena spaudos draudimą, karus, cenzūrą ir įvairias priespaudas, kurias Lietuva išgyveno, tačiau sugebėjo atsitiesti. Kartu tai yra padėka žmonėms, saugojusiems gimtąją kalbą, raštą ir kovojusiems už nepriklausomybę.
Svarbią spektaklio dalį sudaro ir pati B. Kutavičiaus muzika. Joje susilieja styginiai, vargonai, varpai bei liaudies instrumentai. I. J. Šimkus liaudies instrumentuose įžvelgia istorinės ir pagoniškosios kultūros atspindžius, o vargonuose bei varpuose – krikščioniškos Lietuvos simbolius. Dabartiniame pastatyme muzika, kitaip nei anksčiau, atliekama gyvai, todėl atlikėjams tenka itin sudėtinga užduotis.
„B. Kutavičius yra minimalistas. Natų nėra daug, tačiau kiekviena jų labai apgalvota ir kiekvienas garsas turi savo prasmę“, – pasakojo dirigentas. Pasak jo, pasikartojantis ritminis judėjimas kuria meditatyvią atmosferą, tačiau iš atlikėjų reikalauja milžiniško tikslumo – viskas turi veikti „kaip laikrodis“.
Pastatymą režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją sukūrė Arvydas Gudas, kostiumus – Kristina Kruopienytė, choreografiją – Inga Fontez-Sakurako. Strazdo vaidmenį atlieka Arminas Skirvainis, Moters-paukštės – Salomėja Petronytė ir Gunta Gelgotė. Scenoje taip pat pasirodo Panevėžio muzikinio teatro choras ir orkestras bei Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų ansamblis.
Spektaklį mačiusi Muzikos akademijos dėstytoja prof. Audronė Eitmanavičiūtė pabrėžė, kad kūrinys iki šiol išlaikė stiprų lietuviškumo jausmą. „Sovietmečiu Kauno dramos teatre matytas „Strazdas“ skatino pasididžiavimą, patriotizmą, lietuvybės jausmą. Dabar į šį kūrinį žiūriu jau kaip į mūsų istoriją, kurią svarbu prisiminti“, – sakė ji.
D. Virbilaitę ypač sužavėjo muzika, ritmika, dirigavimas ir vargonų skambesys, tačiau didžiausią įspūdį paliko skirtingų meno formų jungtis. „Žiūrėdama spektaklį pagalvojau, ar nesame viena paskutinių kartų, kuri dar savaime supranta tokio meno kalbą ir yra įpratusi ieškoti gilesnių prasmių“, – svarstė dainininkė. Ji norėtų, kad panašius kūrinius atrastų ir jaunimas, o kai kurie jų galėtų būti rekomenduojami vyresniųjų klasių moksleiviams.
Prieš keturis dešimtmečius Kaune gimęs „Strazdas“ anuomet tapo tylaus dvasinio pasipriešinimo ženklu, o šiandien primena apie laisvės kainą ir būtinybę neprarasti savo šaknų. Šį rudenį gyvai atliekamą muzikos ir poezijos kūrinį dar galės išvysti Alytaus, Biržų ir Klaipėdos žiūrovai.
