Autorius: Liana
Kaimynai murmėjo, kad kiemo senukas išprotėjo: kasdien jis į smėlį sodino mažus batukus ir kalbėjosi su tuščia suole. Vaikai eidami pro šalį traukė motinų už rankovės: „Žiūrėk, vėl
Kiekvieną dieną senų namų kieme tuo pačiu metu pasirodydavo vyras su lazda. Žemas, lieknas, dėvintis nusidėvėjusį pilką paltą ir tvarkingą kepurę. Jo vardas buvo Victor, tačiau dauguma kaimynų,
Kai ji pasakė draugėms, kad teka už vyro, pakankamai jauno, kad būtų jos senelis, niekas netikėjo, kad tai „iš meilės“. Ji pati irgi tuo netikėjo. Jai buvo 23
Tą rytą ji skubėjo į darbą, greitai lygindama baltus marškinius, bandydama išgerti kavos ir tuo pačiu metu susirasti antrą auskarą. Tačiau viskas sustojo, kai jos žvilgsnis užkliuvo už
Pirmasis rytas atrodė kaip atsitiktinumas. Šeimininkas stovėjo prie virtuvės ir gėrė arbatą, kai staiga pro langą pamatė savo šunį bėgantį prie vartų, o šalia jo – mažą raudoną
Žiemą miškas atrodė ypač apleistas ir apleistas. Drėgna žemė vietomis žėrėjo po plonu sniego sluoksniu, o vėjas šnarėjo pušų vainikuose, tarsi saugodamas tylą. Vieną tokią dieną vyras, vardu
Kai jos šeimininkė žvilgtelėdavo į dėžę, kurioje paprastai miegodavo jos augintinis ežiukas Luna, ji tikėjosi pamatyti ką nors kita, tik ne tai. Luna buvo susisukusi, tyliai judėjo, tarsi
Kai Lilė po lova rado keistus kiaušinius, visa jos šeima buvo visiškai apstulbusi. Niekas negalėjo suprasti, iš kur jie atsirado ar koks padaras galėjo juos ten palikti. Sutrikę
Vėlai vakare, kai saulė jau buvo nusileidusi už pušų, Leonas miško takeliu grįžo namo. Vėjas šnarino šakas, o tyla buvo tokia tiršta, tarsi pati gamta būtų sulaikiusi kvėpavimą.
Kiekvieną rytą, vos tik auštant virš mažo miestelio stogų, gatvėje pasirodydavo mergaitė – trapi, išblyškusi, su didele kuprine ant nugaros. Jos vardas buvo Lisa. O šalia jos visada