Įdomu žinoti
Man buvo 28 metai, kai supratau, kad kai kurios šeimos istorijos laukia labai konkrečios akimirkos, kad būtų pasakytos. Mano atveju tai buvo mano vestuvių diena. Mano senelis visada
Man buvo 42 metai, kai supratau, kad kai kurios tiesos slepiasi ne dokumentuose ar pokalbiuose, o sniege, šalčiu persmelktoje gatvėje, šalia šiukšlių konteinerio. Iki tos dienos maniau, kad
Man buvo 31 metai, kai supratau, kad ne visi lūžiai įvyksta už uždarų durų. Kai kurie įvyksta viešai, po ryškiomis lempos, tarp svetimų žmonių, kurie net nežino, kad
Man buvo 27 metai, kai stovėjau parduotuvės kasoje ir pirmą kartą nebegalėjau apsimesti, kad viskas gerai. Iki tol man visada pavykdavo. Kažką atidėti, kažką pakeisti, kažką nutylėti. Bet
Man buvo 38 metai, kai atsidūriau ligoninės lovoje ne kaip gelbėtojas, o kaip pacientas. Avarija įvyko greitai. Mes važiavome į iškvietimą, kai kitas automobilis nepraleido sankryžoje. Aš prisimenu
Man buvo 29 metai, kai mano gyvenimas pasidalijo į „iki“ ir „po“. Iki tol aš buvau paprasta moteris su paprastu planu. Baigti studijas, dirbti, sukurti šeimą. Nėštumas nebuvo
Man buvo 61 metai, kai supratau, kad tiesa turi savo laiką. Ir tas laikas ne visada ateina tada, kai mums patogu. Kartais jis ateina tada, kai to mažiausiai
Man buvo 6 metai, kai ta nuotrauka buvo padaryta, ir aš iki šiol prisimenu tą dieną. Mes buvome apsirengę paprastais drabužiais, o mama sakė, kad reikia gražiai nusišypsoti.
Man buvo 12 metų, kai tapau mama žmogui, kuris gimė kaip mano brolis. Tą akimirką aš dar nežinojau, kad tai nebus laikina. Aš tiesiog laikiau jį ant rankų
Man buvo 33 metai, kai tapau laikina globėja kūdikiui, kuris pakeitė visą mano gyvenimą. Aš pati vaikų neturėjau, judėjau vežimėlyje po avarijos ir gyvenau paprastą, struktūruotą gyvenimą. Socialinė