Aleksejus niekada nebuvo kolekcionierius. Tiesiog vieną kartą blusų turguje jis pastebėjo masyvų medinį spintą. Nusidėvėjęs, su įtrūkimais ir nuluptu laku – jo net gaila buvo. Pardavėjas pasakė, kad baldai iš seno namo ir yra pasirengęs juos atiduoti beveik veltui. Aleksejus ilgai nemąstė: nusprendė, kad spinta puikiai tiks jo sodyboje.
Kai spinta buvo pristatyta, paaiškėjo, kad ji tokia sunki, kad teko ją išardyti į dalis, kad būtų galima įnešti į namus. Būtent tada Aleksejus pastebėjo keistą dalyką. Galinė siena buvo dviguba: viena lenta ant kitos. Jis iš karto nusprendė, kad tai remontas, bet smalsumas nugalėjo.
Sraigtiniu atsuktuvu jis atsargiai nuėmė viršutinę plokštę. Už jos pasirodė siaura ertmė, kurioje gulėjo į aliejuotą audinį suvyniotas ryšulėlis. Aleksejus širdis ėmė plakti kaip pašėlus: čia kažkas buvo paslėpta dešimtmečius.
Jis išvyniotė skudurėlį ir sustingo. Viduje buvo seni laiškai, tvarkingai surišti virvele, o ant jų – nedidelė aksomo dėžutė. Dėžutėje buvo moteriškas žiedas su dideliu smaragdu. Akmuo žėrėjo žaliais atspindžiais, ir iš karto buvo aišku, kad tai ne pigūs papuošalai.
Laiškai pasirodė esą 1940-ųjų meilės laiškai. Jauna moteris rašė vyrui, kad jo laukia iš fronto, kad saugo jam dovaną ir kasdien meldžiasi. Paskutinis laiškas buvo datuotas 1945 m. pavasarį. Jame buvo parašyta: „Jei tu negrįši, aš viską paliksiu čia. Tegul kada nors atsiras tas, kuris sužinos mūsų istoriją“.
Aleksejus sėdėjo ant grindų tarp išardytų spintos lentų ir perskaitė eilutes. Jis jautė, kad rankose laiko ne tik svetimą paslaptį, bet ir kažkieno neišgyventą gyvenimą, kažkieno meilę, nutrauktą karo.
Jis ilgai galvojo, ką daryti su savo radiniu. Parduoti žiedą? Paslėpti laiškus dėžutėje? Bet širdis jam sakė kitaip. Aleksejus archyvuose rado paminėjimą apie moterį iš tų laiškų. Pasirodo, ji turėjo palikuonių – anūkus, gyvenančius tame pačiame mieste.
Po kelių savaičių jis pasibeldė į jų duris ir ištiesė paketą. Žmonės, atidarę duris, verkė ir juokėsi tuo pačiu metu. Jie pirmą kartą pamatė savo močiutės laiškus ir sužinojo meilės istoriją, apie kurią niekas iš šeimos net neįtarė.
Spinta liko stovėti Aleksejaus namuose. Bet dabar kiekvieną kartą atidarydamas jos dureles, jis prisimindavo, kad kartais brangiausi lobiai yra ne auksas ir brangakmeniai, o senuose daiktuose saugomi prisiminimai.
