Ana nuo vaikystės gyveno kaime ir visada jautėsi laimingesnė balne nei ant dviejų kojų. Jos ruda kumelė Vesta buvo jos pasididžiavimas, draugė ir globėja. Atrodė, kad arklys iš karto suprato savo šeimininkę: ji pajuto jos nuotaikas ir net baimes.
Tą dieną Ana nusprendė leistis į ilgą pasivaikščiojimą. Saulė leidosi, o dangus virš miško mirgėjo raudonai. Kelias vedė stačiu daubos šlaitu. Žemė buvo drėgna po naktinio lietaus, ir Vesta žengė atsargiai, bet vienu metu akmuo paslydo jai po kanopa. Arklys pasviro, ir Ana pajuto, lyg tuoj įkris į bedugnę.
Vesta pašoko, staigiai atsitraukė ir apkabino savo šeimininkę. Dar sekundė – ir viskas galėjo baigtis tragedija. Anos širdis daužėsi taip stipriai, kad tvinkčiojo smilkiniuose. Ji stipriai apkabino savo gelbėtojo kaklą ir sušnibždėjo: „Tu esi mano angelas…“
Bet tada nutiko kažkas keisto. Paprastai po tokių incidentų Vesta skubėdavo namo, į arklides, kur ore tvyrojo šieno ir ramybės kvapas. Tačiau šį kartą arklys staiga staigiai pasuko miško link. Jo žingsniai buvo užtikrinti ir užsispyrę.
Ana bandė jį apsukti, bet Vesta nepakluso. Atrodė, lyg ji žinotų, kur eina, ir jos šeimininkė nebegalėjo priešintis. Miškas tankėjo, takas vos įžiūrimas. Vakaro prieblanda šakas pavertė juodais nagais, o oras darėsi šaltesnis.
Galiausiai priešais pasirodė apgriuvusi akmeninė tvora. Ana sustingo. Už jos stūksojo samanomis ir įtrūkimais apaugęs pastatas – sena bažnyčia. Ji buvo girdėjusi pasakojimų apie ją nuo vaikystės: kad karo metu ten dingdavo žmonės, o vėliau niekas nedrįsdavo įeiti. Jie sakė, kad vieta prakeikta, o tie, kurie bandydavo prieiti, grįždavo pasikeitę.
Vesta sustojo prie pat durų – masyvių, pagamintų iš patamsėjusio ąžuolo, su surūdijusiais kaltinės geležies vyriais. Ji trypė kanopa ir tyliai sužvengė, tarsi ragindama šeimininkę žengti žingsnį.
Ana taip stipriai suspaudė vadžius, kad jos krumpliai pabalo. Viskas jos viduje šaukė: „Apsisuk! Nešdinkis iš čia!“, bet arklys nepajudėjo. Ji įrėmė kulnus ir laukė.
Sukaupusi drąsos, Ana nuslydo nuo balno. Jos kojos drebėjo, širdis daužėsi gerklėje. Ji ištiesė ranką link durų. Jos dusliai girgždėjo, ir į šnerves pajuto drėgmės, pelėsio ir kažko kito – tarsi seniai palaidotos paslapties – kvapas.
Mėnesiena praslydo, ir ant senos bažnyčios grindų sužibo kažkas metalinio. Ana žengė žingsnį į priekį ir aiktelėjo…
