Tai įvyko auštant.
Ligoninėje tvyrojo tyla – koridoriuose tvyrojo antiseptiko ir kavos iš budinčios palatos kvapas. Slaugytoja Laura, jau tryliktą valandą dirbusi pamainoje, vos galėjo pastovėti. Beliko tik užpildyti žurnalus ir patikrinti palatas. Paskutinis sąraše buvo 19 palata. Ten gulėjo vyras, miręs prieš kelias valandas.
Tą naktį gydytojai konstatavo jo mirtį. Laura asmeniškai padėjo paruošti kūną perkėlimui į morgą. Ji prisiminė jo rankas – dideles, nudegusiais pirštais – ir veidą, sustingusį su keista išraiška, tarsi jis nebūtų spėjęs nieko pasakyti.
Ji atidarė duris, laikydama lentelę su ataskaita, ir įžengė vidun. Šviesa iš koridoriaus švelniai krito ant paklodės, dengiančios kūną. Viskas buvo taip pat, kaip ir buvo palikta. Tik dabar… paklodė šiek tiek pajudėjo.
Laura sustingo. Ji priėjo arčiau. Jos širdis daužėsi smilkiniuose. „Tai turėjo būti skersvėjis“, – sušnibždėjo ji, tiesdama ranką, kad pataisytų audinį.
Tą akimirką ranka po paklode virptelėjo.
Staigiai, konvulsiškai. Ir vėl.
Lora atšoko, tabletė iškrito iš jos rankų ir nukrito ant grindų.
„Ne… to negali būti“, – sušnibždėjo ji, jausdama kylančią panikos bangą.
Paklodė dar labiau pasislinko. Vyras, tas, kurį jie laikė mirusiu, lėtai pakėlė galvą. Jo akys buvo atmerktos, o žvilgsnis tuščias, stiklinis. Jis staigiai, užkimusiai įkvėpė, tarsi būtų išplėštas iš vidaus.
Lora puolė prie durų, bet jos kojos, regis, nustojo veikti.
„Gelbėkit!“ – riksmas nutrūko beveik tyliai.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Sanitaras atbėgo, išgirdęs riksmą.
Kai jie grįžo kartu, kūnas jau sėdėjo. Mirtinai išblyškęs, su prie rankos vis dar prijungtu intraveniniu kateteriu. Monitoriai, išjungti prieš kelias valandas, staiga sumirksėjo – ir pasigirdo trumpas pyptelėjimas.
Lora negalėjo pajudėti ar atitraukti akių.
Ir tik vėliau, kai gydytojai ir apsaugos darbuotojai įsiveržė į kambarį, jie suprato: vyras iš tiesų kvėpuoja. Silpnas, paviršutiniškas kvėpavimas, bet gyvas.
Vėliau paaiškėjo, kad jo širdis sustojo trylika minučių – o paskui staiga vėl pradėjo plakti. Niekas negalėjo paaiškinti, kaip tai įmanoma.
Ir Laura ilgai negalėjo užmigti – ji vis girdėjo tą pirmąjį užkimimą kvėpavimą ir paklodžių šnaresį, kuris ir pradėjo tą ryto siaubą.
