Kai žmona primygtinai reikalavo įrengti auklės kamerą, jis sutiko tiesiog „dėl ramybės“. Kūdikiui ką tik suėjo metukai, žmona grįžo į darbą, o dieną su juo ilsėjosi nauja auklė. Žmona nuolat nerimavo, ar jam viskas gerai, kaip jis valgo, miega ir ar neverkia.
Jis įrengė kamerą, prijungė ją prie telefono ir beveik pamiršo apie ją. Kol vieną dieną darbe iš smalsumo atidarė programėlę. Ekrane pasirodė tipiškas vaizdas: vaikų kambarys, kilimėlis ir žaislai.
Kūdikis sėdėjo ant grindų, auklė šalia jo su telefonu. Tačiau po poros minučių kūdikis pasitempė, suklupo ir nukrito.
Jis pravirko.
Jis laukė, kol auklė jį pakels, apkabins ir paguos. Tačiau vietoj to ji irzliai sušnypštė: „Kas vėl negerai? Kiek ilgai gali verkti?“
Jis sustingo. Ne šūksnis. Ne grubumas. Bet jo tonas buvo šaltas, abejingas. Kūdikis tiesė rankytes, o ji tiesiog nusisuko. Kitą dieną jis vėl įjungė kamerą. Iš pradžių viskas buvo ramu: žaidimai, dainelės, šypsenos. Tačiau vos tik kūdikis numesdavo žaislą ar išsipurvindavo, auklės balsas pasikeisdavo. Trumpi, šiurkštūs sakiniai. Jokios šilumos. Jokios kantrybės.
Jis suprato, kad tai nebuvo sutapimas. Kai niekas nematė, ji tiesiog leisdavo valandas. Tą vakarą jis parodė įrašą žmonai. Jie stebėjo tylėdami. Iš pradžių netikėjimas, paskui ašaros. Nebuvo jokios dramos – tik ramus atsisveikinimas. Po kelių dienų atvyko kita auklė. Jauna, besišypsanti, nuoširdi.
Dabar, kai įjungta kamera, iškyla visiškai kitoks vaizdas: juokas, žaislai, vaikų dainelės, pirmieji žingsniai.
Kūdikis neverkia – jis laimingas.
Jis paliko kamerą įjungtą, bet įrašų nebežiūri retai. Dabar vien išgirsti skambų juoką iš kambario pakanka, kad žinotum, jog viskas gerai.
