Mano sūnus vidury prekybos centro kreipėsi į mane vardu.
Stovėjome prie dribsnių lentynos. Jis laikė mažą raudoną vežimėlį ir žiūrėjo į dėžutes. Atsisuko į mane ir ramiai, aiškiai tarė:
„Danieli, gal galime paimti šitą?“
Jam aštuoneri. Mano vardas – Markas.
Sustingau. Šalia stovėjusi moteris pasisuko į mus. Paskubomis nusišypsojau ir pasakiau: „Tai tėtis, Noai. Ne Danielis.“
Jis nežymiai paraukė pečiais, tarsi tai neturėtų reikšmės, ir padėjo dribsnius į vežimėlį. „Namuose mama tave vadina Danielium,“ – tarė. „Tai pamiršau.“
Eidami prie kasos kartojau jo žodžius. Namuose mama tave vadina Danielium. Mano buvusi žmona Emą vedė antrą kartą prieš dvejus metus. Jos vyro vardas Danielis.
Dalijuis vaiko priežiūrą. Vieną savaitę su manimi, kitą – su ja. Gyvename tame pačiame mieste. Popieriuose viskas paprasta.
Bet Nojus niekada manęs net vadino neteisingu vardu.
Automobilyje jis sėdėjo gale ir naršė mano seną telefoną, kurį leidžiu naudoti žaidimams.
Paklausiau šiaip sau: „Ar patinka būti mamos naujuose namuose?“
Jis linktelėjo. „Ten didesnis butas. Turime balkoną. Vakarieniaujame visi kartu – aš, mama ir Danielis.“
„O kaip tu vadini Danielių?“ – paklausiau.
Jis nutilo, vis dar žiūrėdamas į ekraną. „Kartais Danieli, kartais… tėčiu.“
Jis ištarė greitai, tarsi nurašydamas skausmą, ir pridūrė: „Kai pamirštu.“
Eismas stovėjo. Rankos laikiau ant vairo, bet jų nejutau.
Stengiausi kalbėti ramiai. „O ką mama sako?“
„Ji juokiasi,“ – atsakė jis. „Sako: „Gerai, jis kaip antras tėtis.“
Tą vakarą Nojus anksti užmigo mano sofoje, dar su kojinėmis, uždengtas pusiau antklode. Per televizorių tyliai ėjo vaikų laida.
Sėdėjau virtuvės stalo prie spausdinto priežiūros grafiko. Kiekviena kita savaitė aiškiai pažymėta. Šventės padalintos.
Kai pasirašėme, ranką spaudėme advokato kabinete. Atrodė, kad viskas sąžininga. Visi sakė, kad darome teisingai, elgiamės kaip suaugę.
Mano telefonas sužibo. Žinutė iš Emos: „Viskas gerai su Nojumi? Jis sakė, kad atrodė tavo nuotaika sunki.“
Rašiau ir tryniau tris kartus.
Galiausiai parašiau: „Jis šiandien mane pavadino Danieliumi.“
Taškukai atsirado. Išnyko. Vėl pasirodė.
Galiausiai ji parašė: „Oi. Pas mus irgi kartais taip būna. Jis painioja vardus. Jis dar pripranta.“
Akių neatitraukiau nuo ekrano. Aštuoneri metai ir jis vis dar prisitaiko prie to, ką mes nusprendėme už jį.
Paskambinau jai. Pakėlė antruoju skambučio tonu. Fone skambėjo indų garsai.
„Ema, ar jis vadina Danielių „tėčiu“?“ – paklausiau be jokių įžangų.
Ji atsiduso. „Kartais. Aš taisau. Bet negaliu pykti ant jo dėl to, Markai. Jis su mumis gyvena pusę laiko. Danielis veža į mokyklą, padeda ruoštis namų darbams…“
„Tai jis dabar turi du tėčius?“ – nuliūdo mano balsas.
„Jis turi vieną tėvą,“ – atsakė. „Tu supranti, ką noriu pasakyti.“
Tyloje iš svetainės sklido Nojaus lengvas kvėpavimas.
Paklausiau: „Ar jis dar kalba apie mūsų seną butą?“
„Nebent nedaug,“ – atsakė. „Vaikai prisitaiko. Jis gerai, Markai.“
Žiūrėjau į savo mažą virtuvę. Du kėdės. Vienas lėkštės likutis kriauklėje. Piešinys, kurį Nojus padarė – namas su trimis lazdelėmis vaizduojančiomis žmones – priklijuotas prie šaldytuvo. Tai buvo praėjusiais metais. Tada jis vis dar piešė mus kaip šeimą iš trijų.
„Gal jam viskas gerai,“ – pasakiau. „Man ne.“
Ji tyli. Tada sako: „Tu esi geras tėtis. Žinai tai.“
Žodžiai niekur nesiregistravo.
Baigę pokalbį nuėjau prie sofos. Tvarkingai užklojau antklodę ant Nojaus. Jo plaukai jau buvo ilgesni. Emos tai patinka. Aš visada laikiau trumpus.
Jo kuprinė buvo atidaryta ant grindų. Sąsiuvinis iškrito pusiau. Aš jį atsargiai paėmiau ir pervertinėjau.
Viename puslapyje buvo mokyklos užduotis: „Mano šeima.“
Rūpestingais rašmenimis jis parašė:
„Aš gyvenu su mama ir Danieliumi bei savo kate Milo. Taip pat gyvenu su tėčiu kitame bute. Turiu du namus. Šiek tiek painu, bet man tai normalu.“
Po tuo jis nupiešė du namus. Vienas didelis, su saule virš jo, kitas mažesnis, su debesiu.
Mano namas buvo tas su debesiu.
Kitas puslapis buvo pavadintas: „Daiktai, kuriuos pasiimti pas tėtį.“
Jame buvo:
„1. Mėlynas džemperis su kapišonu
2. Matematikos knyga
3. Dantų šepetėlis
4. Kroviklis
5. Mano mėgstamiausia pagalvėlė (jei mama leis)
6. Atminti – sakyti tėtis, o ne Danielis“
Paskutinė eilutė buvo dvigubai pabrėžta.
Sėdau ant grindų su sąsiuviniu. Per kambarį mirgėjo TV šviesa. Lauke kažkieno automobilio signalizacija įsijungė ir nuslūgo.
Jam reikėjo sąrašo, kad prisimintų mano vardą.
Nėrė dramos. Niekas nesišaukė. Niekas nebuvo muštas. Tik tylus berniukas, kuris savo gyvenimą padalijo į dvi dalis ir stengėsi niekam neskaudinti.
Kitą rytą jis atsibudo linksmas tarsi nieko nebūtų nutikę. Pusryčiavome skrebučius. Jis pasakojo apie mokslinį projektą. Juokėsi, kai sudeginau antrą gabaliuką.
Eidami į mokyklą, jis prie perėjos paėmė mano ranką. „Sudie, tėti,“ – tarė prie vartų garsiai ir aiškiai.
Linktelėjau. „Iki penktadienio.“
Jis nubėgo pas draugus.
Stebėjau, kaip jis greitai įsilieja į grupę. Mokytoja man pamojavo, aš atsakiau ir nuėjau į stovėjimo aikštelę.
Telefone atvėriau kalendorių ir pažvelgiau į spalvotus langelius. Geltona – mano savaitės. Mėlyna – Emos.
Šalia šio penktadienio pridėjau mažą pastabą:
„Neklausk jo, kaip jis vadina tą, kurį ten laiko tėčiu.“
Įrašiau, padėjau telefoną kišenėn ir nuėjau į darbą.
