Autorius: Liana
Senasis vyras, kuris grąžino mano dingusį sūnų, niekada nepakilęs iš savo sulūžusios kėdės – taip aš prisiminsiu Michaelį, kaimyną, kurio vos sveikindavausi penkerius metus, kol vieną dieną mano
Senukas iš kaimynystės mirė antradienį, ir tik mano aštuonmetis sūnus bei klajojantis šuo atėjo į jo laidotuves. Nė vieno tolimos giminaičio, nė vieno seno draugo – tik nusibodęs
Senelis kasdien sėdėdavo ant tos pačios suoliuko, laikydamas nusidažiusį mėlyną pavadėlį rankose, o vieną rytą mažas berniukas pagaliau drįso paklausti – kur dingo šuo. Buvo ankstyvas ruduo mažame
Senolis kasdien sėdėdavo ant to paties suolo, žvelgdamas į vaikų žaidimo aikštelę tarsi lauktų to, kuris niekada neateis. Vaikai su spalvotais kamuoliais ir lipniais ledais lakstė pro jį,
Berniukas, kuris kiekvieną penktadienį pamiršdavo savo kuprinę autobuse, ir senas vairuotojas, kuris pagaliau sekė jį iki namų. Taip vėliau žmonės depote tai pasakojo. Tačiau tuo vėsiu lapkričio popietės
Senolis nuolat kišdavo užrašus po kaimynės durimis, prašydamas paskolinti šunį, kurio jis net nebuvo matęs. Iš pradžių Emma galvojo, kad tai kokia keista pokšto forma. Ji persikėlė į
Laiškas, kurį senolis atnešė prie mano durų 6 ryto, buvo adresuotas mano sūnui, kuris mirė prieš dvejus metus, o siuntėjo vardas buvo mano paties. Keletą sekundžių mano smegenys
Senolis kas vakarą sėdėjo vienas toje pačioje parke esančioje suolo vietoje, kol viena mažoji mergaitė uždavė klausimą, kuris sugriautų tą melą, kuriuo jis gyveno dešimt metų. Samuelis visada
Bernužis kas vakarą palikdavo lėkštę laiptinėje, o kai šeimininkas pagaliau peržiūrėjo kamerą, suprato, kam ji skirta. Viskas prasidėjo po to, kai padidino nuomos mokestį. Martinas buvo seno plytų
Skambutis atėjo iš globos namų, klausiant, kodėl Danielių jau šešis mėnesius niekas neaplankė. Bet mano tėvas Danielis mirė prieš dvejus metus. Atrodžiau į telefoną, slaugytojos rami balsas susimaišė